Slenka paskutinės kalendorinio rudens niūrios dienos. Tik atšalę orai ir viena kita snaigė sukėlė iliuziją, kad dienos tapo ilgesnės. Deja, dienos dar beveik mėnesį trumpės. Pagal liaudies išmintį, po pirmo sniego tikra žiema turėtų ateiti po mėnesio – apie šv. Kalėdas. Nors dar neseniai sinoptikai pranašavo, tiksliau spėliojo, kad nei sniego, nei šalčio iki šv. Kalėdų nebus. Jau senokai mūsų krašte turėjome normalią žiemą. Dėl ūkinės veiklos klimatas nors ir šiltėja, bet reikia tikėti, kad turėsime dar tikrų žiemų.
Na, o ką veikia žemės gėrybių puoselėtojai? Kas augo užaugo, kas ne – gal užaugs kitais metais. Visos lauko kultūros sudorotos, susandėliuotos, dirbamos žemės apartos, žiemkenčiai pasėti. Būta daug gražių rudeniškų dienų, kas leido atlikti visus vėlyvo rudenio darbus. Sodybose, ten, kur daug želdinių, daug prikritusių lapų, dauguma savininkų jų jau nedegina o kompostuoja. Lapai – geras mulčias braškėms, tik nereikėtų užmiršti pavasarį juos nugriebti. Susandėliuotas gėrybes nuolat reikėtų stebėti, pūvančias šalinti, saugoti nuo pelinių graužikų. Jeigu seniau iš laukų į trobesius rudeniop grįždavo daugiausia naminės pelės, tai šiais laikas vis labiau jų vietas „okupuoja“ geltonkaklės pelės (anot žymiausio praeities gamtosaugininko prof. Tado Ivanausko, tai elegantiškiausias mūsų krašto pelinis graužikas) ir rudieji pelėnai. Tai pasakytina apie tas sodybas, kurios yra įsikūrusios pamiškėse ir kur yra daug želdinių. Kartais į trobesius įlenda ir kirstukai. Jie neėda augalinio maisto. Nors dydžiu nepasižymi, bet sugeba susidoroti su daug stambesniais peliniais graužikais.
Jau turi būti aprišti medeliai, nes kiškiai, pasirodžius pirmam sniegui, su malonumu pasigardžiuos jauna vaismedžių žieve. Reikėtų pastebėti, kad gerai įdrėkusi žemė sudaro palankias sąlygas žiemoti augalams, jei būtų didelių šalčių. Sausa žemė per šalčius giliai įšąla, tuo pakenkdama augalų šaknų sistemai.
O ar galima užšąlant dirvai, ką nors iš kultūrų, daržovių sėti? Ogi morkas kuo puikiausiai. Dėl labai sausos vasaros ir beveik tokio paties rudens, tik kelios paskutinės lietingos savaitės šiek tiek atstatė ežerų vandens lygį. Šuliniuose dar mažokai vandens. Jeigu bus snieginga žiema, pavasarį ir šuliniai vandeniu užsipildys.
Kas naujo mus supančioje aplinkoje? Senokai pasibaigė rudeninė paukščių migracija. Kas skrido – išskrido, kas liko – tas bandys peržiemoti, lauks pavasario. Kai išskrenda sparnuočiai, labai liūdna gamtininkui ornitologui, o dar žinant, kad Viduržemio šalių medžiotojai sumedžioja apie 25 milijonus smulkių sparnuočių, tarp jų mūsų giesmininkų, darosi dar liūdniau. Tokios ten tradicijos. Truputį nuotaiką pakelia pas mus iš šiaurės atskridę tubuotieji suopiai, svirbeliai. Šie, pasirodę mūsų regione, nelabai apsidžiaugė, nes prastai šiemet derėjo šermukšniai. Beje, ir šernams, elniams šiemet nėra įprastinio ėdesio. Prastai derėjo ąžuolai, girių galiūnai gilių labai nedaug subrandino.
Tad mes miškuose, apart medžiotojų ir medkirčių, beveik nesilankome. Tiesa, kol neužšalo, dar galima grybauti. Jei voveraitės jau nustojo dygti, tai žaliuokių, kurių tikrasis vardas žalsvasis baltikas, galima dar rasti smėlėtuose pušynuose. Tikriausiai jau daugelis girdėjo, kad žaliuokės yra mutavusios ir tapo nuodingomis, net virinant – nežinomos cheminės sudėties nuodas nesuyra. Jei tikrai visame paplitimo areale tai yra atsitikę ir pasitvirtintų, grybų mėgėjams būtų didelis praradimas.
Džiugesnė naujiena – į Šiaulių r. esančius Naisius palesti didieji apuokai, kurie įrašyti į Raudonąją Knygą. Seniai puoselėju viltį, kad mūsų Aukštaitijos nacionaliniame parke nelaisvėje būtų veisiami didieji apuokai ir grąžinami į girias, miškus. Didieji apuokai gyveno Ažvinčių girioje, juos apie septyniasdešimtuosius stebėjo žvėrių karalius J. Šinkūnas. Na, o sodybų savininkai galėtų prisivilioti naminių pelėdų, kurios minta peliniais graužikais. Reikėtų joms jau dabar iškelti inkilų. Esant švelniai žiemai, jau vasario pradžioje prasideda jų tuoktuvių sezonas. Inkilo aukštis 70 cm, landa – 30 cm aukštyje, 12–14 cm diametro, inkilo gylis ir plotis – 34 cm, dugne reikia pripilti pjuvenų ir iškelti inkilą 5–10 m aukštyje.
Manau, kad dauguma gamtos gėrybių mylėtojų, atėjus žiemai, esant ilgiems vakarams, pamąstys, kaip pasitiks pavasarį, kokia veikla užsiims, gilins žinias. Bet pirmiausia reikia peržiemoti, atšvęsti šv. Kalėdas, sutikti Naujuosius – Beždžionės metus.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!