Skip to content

Keli žodžiai apie saugumo jausmą

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Prieš keletą dienų Lietuvos gyventojai buvo pasidalinę į dvi stovyklas. Vieni aiškino, kad jie jaučiasi nesaugūs, kai laisvėje vaikštinėja pilietis Igoris Molotkovas, pavogęs iš policininkų Kalašnikovo automatą. Kiti, kaip šiai grupei įprasta, aiškino, kad čia nieko tokio, jie apskritai nieko nematė ir nežino, todėl jaučiasi saugūs.

Pas mus apskritai visur pilna tokių žmonių, kuriems visur ir visada viskas „dzin“. Nepatariama skristi į kokį nors kurortą – lietuvaičiai (kitaip tariant, nesubrendėliai, nes suaugę jau vadinami lietuviais) per televizorių su žurnaliūgų palaiminimu aiškina „visai Lietuvai“, kad ten visai saugu. Arba parvažiuoja kokia kiaunė iš Paryžiaus – oi, ten tiek policijos, aš tokia saugi jaučiausi.

Vilniuje policijos irgi užteko. Ar ne trys tūkstančiai automatais ginkluotų vyrų ieškojo vieno automatu ginkluoto nusikaltėlio. Žurnaliūgos „visai Lietuvai“ aiškino, kad prasti mūsų policininkai, ar ne penkias valandas jo negalėjo surasti.

O aš manau, kad žurnaliūgos vėl viską nuo kojų ant galvos pastatė. Tokiame Vilniuje žmogų rasti – ko gero, tas pats, kaip adatą šieno kupetoje. Bet per penkias valandas policija sugebėjo išsiaiškinti, kur I. Molotkovas anksčiau lankydavosi, ir sulaikyti jį.

Sugebėjo, nors buvo ne tik nepadedančių, bet ir trukdančių. Viena aukšta politikė skambino vidaus reikalų ministrui, ragindama kuo greičiau sugauti bėglį, nes kitaip, matote, jos beveik tokie pat aukšti svečiai, kaip ji pati, negalės saugiai jaustis.

O mes sakome – vienas iš Spalio perversmo Rusijoje organizatorių Vladimiras Leninas buvo neteisus, kai sakė, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Mes čia, Lietuvoje, jau puikiai įrodėme, kad gali ne tik kiekviena virėja, bet ir kiekviena buhalterė.

O čia dar ir Prezidentė vidaus ministrą sukritikavo. Ji apskritai kažkodėl jėgos struktūras mėgsta pakritikuoti: tai į kontrabandininką šauti nereikėjo, tai policija per arti motociklu sprunkančio jaunuolio važiavo…

Kodėl kritikuoja – čia jau kiekvienas sau turėtų atsakyti.

Dabar žurnaliūgos klausia – ar mūsų policija sugebėtų surasti teroristus, jeigu nesugebėjo tuojau pat I. Molotkovo surasti. Bet tai nepalyginami dalykai. Teroristų ieško slaptosios tarnybos, jos privalo žinoti, kas linkęs tokius dalykus daryti. O policija – ji Paryžiuje ar kokiame nors Malyje pasitelkiama tik tada, kai teroristai jau padirbėjo.

Oi, teks mums kai kurių laisvių atsisakyti, jeigu norėsime išgyventi. Teks priprasti, kad mūsų pokalbių klausomasi, kad tikrinamas mūsų elektroninis susirašinėjimas, domimasi, kokiuose interneto puslapiuose lankomės.

Na, gal žurnaliūgos kiek ir pastaugs – žmogaus laisvės ribojamos. Kol supras, kad padoriam žmogui nereikia šito baimintis, kad netinkamose svetainėse jis nesilanko, su kitais teroristais nesusirašinėja. Jeigu supras – juk garsiausiai apie žmogaus teises rėkia tie žurnaliūgos, kurie su visokiais vietiniais banditėliais susiję.

O teroristus reikia gaudyti ne „po“ o „prieš“. Juokingai skamba dabar kai kurių valstybių lyderių pažadai surasti ir nubausti. Labai tu mirtininką mirties bausme išgąsdinsi. Tiesa, tokios bausmės demokratiškoje Europoje nėra.

Beje, I. Molotkovas buvo teistas jau, vieni sako 15, kiti – 17 kartų. Per 24 gyvenimo metus. Tokia istorija: vieni gaudo, kiti teisia ir paleidžia. O jeigu dar pridėsime 126 ar 128 kartus, kai jis buvo baustas administracine tvarka…

Apmąstymui: šilutiškės studentės žudikas Lietuvos teismo nuteistas dvidešimčiai metų kalėjimo. Vadinasi, išeis į laisvę po, na, dešimties, gal dvylikos metų, Švedijoje merginą nužudęs lietuvis nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Kaip sakoma reklamoje, pajuskite skirtumą. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje