Važiuodamas Pabradės miesteliu, kas kartą jaučiu pasididžiavimą tuo, kad ir mano paties, kaip asmens, individuali istorija turi glaudžių sąsajų su čia įsikūrusiu poligonu. Matydamas daug karinės technikos ir kareivių, pagalvoju: ,,taip, mes išties galime miegoti ramiai“. Tiesa, paskutinių įvykių Prancūzijoje fone tą ir nebėra taip drąsu teigti, tačiau mus saugo profesionalai, savo srities specialistai. Žinau vieną, kad jie, kaip ir aš, padarys viską, kad užtikrintų tvarką ir ramybę mūsų mylimoje gimtojoje žemelėje… Artėjant lapkričio dvidešimt trečiai dienai, noriu pasveikinti mūsų tautos gynėjus, savo bendražygius ir pasidžiaugti, kad Lietuvos kariuomenė po trejų metų švęs jau šimtąsiąs metines nuo sukūrimo dienos. 

Daug metų ir visokių įvykių prabėgo. Šiuolaikinis karas vyksta ne kaip seniau –teritorijose, o aktyviau ir gausiau spaudoje, internetinėse platybėse. Dažnai pastebiu įvairiausių straipsnių ir tiesos neatitinkančių propagandos eilučių. Šiais – XXI amžiaus – laikais valstybę bandoma supriešinti veikiau iš vidaus. Neišvengiamai reikia turėti savo nuomonę ir nepasiduoti įvairaus plauko ir teisybės neatitinkančių faktų iškraipymui. Mes, ir tik mes, galime nuspręsti, kas mūsų tautai geriau, o ne kitos valstybės ar jų atstovai.

Ne taip seniai plačiajai visuomenei buvo pristatytas Martyno Starkaus ir Jono Banio dokumentinis filmas apie Rusijos informacinę agresiją. Turinčius laiko, noro ir interneto prieigos galimybę, kviečiu peržiūrėti šiuo adresu: www.youtube.com/watch?v=SGK9CzsEWcw.

Teko skaityti socialiniuose puslapiuose daug komentarų dėl šauktinių Lietuvoje. Suprantamas dalykas, kad jaunimas bijo prarasti esamas pozicijas darbuose ar savo verslą. Turiu pripažinti, kad nebuvo tinkamai pasiruošta šiam žingsniui. Tačiau, susiklosčius tokioms aplinkybėms kaimyninėse valstybėse ir visame žemės paviršiuje, turėjome greitai reaguoti. Šiandien visuotinis nerimas dėl šauktinių nurimo, o po kelių metų, manau, tai visai pamiršime, ir tai jau bus įprastas dalykas. Turime turėti ne tik gerai paruoštą profesionalų kariuomenę, tačiau ir rezervą. Man atrodo, kiekvienas iš mūsų, ypatingai vyrai, nori mokėti apginti save, savo artimą.

Pasitaiko atvejų, kai savo kasdienybėje žmonės vis dažniau išsižada savos šalies. Tačiau nesunku suprasti, jeigu tik prarandame meilės ir patriotizmo jausmą, mes iš dalies išsižadame ir patys savęs… O to ir siekia kėslus priešas… Neturime teisės taip elgtis, nepaisant to, kad galbūt gyvenime ir būna įvairių sudėtingų atvejų, negalime išsižadėti patys savęs ir Tėvynės… Kodėl mes taip ilgai ir sunkiai kovojome dėl savo nepriklausomybės? Kodėl dabar, pasiduodami propagandai, norime atsisakyti viso to, dėl ko tiek prakaito ir kraujo išliejome?.. Būkime vieningi ir kovokime dėl savo artimųjų: tėvų, brolių, seserų, vaikų ir anūkų. Kiekvienas iš mūsų turime dėti pastangas, kad galėtume gyventi bent truputėlį gražiau ir geriau.

Baigdamas savo pamąstymus, noriu palinkėti visiems kariams stiprybės, ištvermės ir sveikatos, o visai krašto apsaugai – judėti į priekį ir nesidairyti atgal. Galingai pirmyn!

P. S. Šis rašinys siųstas Lietuvos karių dienos, kuri švęsta vakar, proga, tačiau pavėlavo į penktadienio numerį, todėl spausdinamas dabar.

Nuotraukos iš autoriaus asmeninio albumo

Autoriaus tarnybos Afganistane akimirkos.