Skip to content

Apie gydytojų ir pacientų takoskyros

Lina RAGINYTĖ

Kai prispaustas stiprių skausmų kreipiesi į savo gydytoją siuntimo konkrečiam tyrimui, nes tavo žmona medikė ir pagal simptomus jau maždaug įtaria negalavimo priežastį, o tavo gydytoja tau mandagiai parodo duris, teigdama, kad „čia – ne pageidavimų koncertas“, vargu ar labai maloniai jausiesi. Šiuo atveju, žmogus, neturėdamas daugiau į ką kreiptis (mat ta pati gydytoja yra ir įstaigos vadovė), tiesiog pakeitė gydymo įstaigą. Beje, čia minimo paciento žmonos įtarta diagnozė pasitvirtino, žmogui buvo suteikta pagalba kitoje Ignalinos gydymo įstaigoje, o paskui jau Vilniaus gydymo įstaigoje ir jaunas, dviejų vaikučių tėvas, su kitų medikų ir Dievo pagalba liko gyvas. 

Tai tik viena iš daugelio istorijų, atgulusių redakcijos darbuotojų stalčiuose. Kažkaip vis nustumdavome jas į šalį, žinodami, kad labai dažnai žmonės per daug sureikšmina savo situacijas ir ne visai teisingai jas įvertina.

Kai tų istorijų susikaupė visas pundas ir visos apie vieną ir tą pačią gydytoją, kilo nejaukus įtarimas, kad kažkas yra ne taip. Juolab, kad net ir kitais reikalais užsukantys į redakciją ignaliniečiai (skelbimai, užuojautos ir t. t) jų nuodėmes išklausyti turinčiai mūsų buhalterei-vadybininkei vienbalsiai šaukia: „Ta gydytoja sužvėrėjo. Darykit ką nors“. Ji prieš keletą metų buvo viena labiausiai mėgstamų gydytojų. Kur išsiskyrė gydytojos ir pacientų keliai? Gal kalti žmonės, nežinia kokius reikalavimus keliantys gydytojams? O gal mūsų gydytojai per daug apkrauti darbu ir tiesiog nebegali visų pageidavimų patenkinti?

Keletas faktų iš mūsų turimų istorijų.

Vidutinio amžiaus moteris kreipėsi į savo gydytoją dėl varginančio silpnumo, dėl kurio vos begalėjo pajudėti. Paskyrė vaistų ir išleido į namus. Moteris silpo toliau. Tada kreipėsi į kitą gydytoją – L. Spaičienę. Dar naujų vaistų dozė.  Iš sostinės atvykusi moters dukra sunerimo dėl motinos, kuri buvo mieguista ir jau beveik nesikėlė iš lovos. Pirmadienio rytą ji vargais negalais nugabeno motina vėl polikliniką. Šįkart ji išrinko gydytoją Artūrą Jasiulį. Išklausęs nusiskundimų, gydytojas tuoj pat liepė atlikti širdies kardiogramą… Paskyrus vaistų, jau po pusdienio moteris teigė „lyg naujai gimus“ ir jau kitą dieną grįžo į darbą. Sako, nuo šiol kasdien savo maldoje nepamirštanti ir gydytojo. Mes nesame teisėjai, ekspertai. Vertinkite patys šios istorijos herojus ir jų indėlį žmonijai.

Kita pacientė ašarodama pasakojo, kad stipriai dūstančiam vyrui ta pati gydytoja liepė eiti atlikti rentgeno tyrimą į ligoninę, o tada grįžti pasiimti siuntimo į ligoninę. „Vyras jau lipdamas laiptais prarado sąmonę ir iškart pateko į ligoninę. Ar būtina taip atžagariai elgtis su žmogumi ir vejoti jį? Jei žinai, kad jis serga nepagydoma liga, tai neverta ir stengtis dėl jo?“, – stebėjosi moteris.

Visko neišpasakosi. Ir ar verta? Ką reikėjo su konkrečiomis pavardėmis ir istorijomis papasakojome gydytojai Džiugintai Kajėnaitei. Ji puikiausiai prisiminė visas istorijas ir, kaip ji pati sako, niekur jokio „pažeidimo“ neįžvelgianti. „Man visi pacientai yra vienodi. Kiekvienam paskirtas laikas ir kviečiamas žmogus eilės tvarka. Jei spėju iki priėmimo pabaigos priimti visus užsirašiusius, tada pagal galimybę, jei turiu laiko, pakviečiu ir laukiančius. Aš puikiai žinau tvarką ir jos tikrai laikausi. Vienas iš jūsų minimų atvejų mano akimis buvo toks. Pasibaigus darbo laikui, prieš man išvažiuojant į Linkmenis, užsuko moteris (pavardės neskelbiame) ir pradėjo skųstis dėl širdies skausmo. Aš žinau jos ir jos šeimos istoriją, nes daug metų jie yra mano pacientai. Aš jai paaiškinau, kad ji blogai jaučiasi ne dėl širdies veiklos sutrikimo, o dėl to, kad turi nepagydoma liga sergantį vyrą ir dėl jo jaudinasi. Pasiūliau ateiti rytoj, jei skausmai nesiliaus.

Apskritai, aš nesijaučiu niekur pažeidusi įstatymą ir pasielgusi netinkamai. Kaip jau sakiau, man visi pacientai yra vienodi. Jei kažkam kažkas netinka, nepatinka ar nepatogu, visada gali eiti pas bet kurį kitą gydytoją. Aš nei vieno nelaikau“, – situaciją ramiai ir mandagiai paaiškina gydytoja.

Ir vis dėlto… Žmogaus gerumas – didžiausias mums žinomas pranašumas. Kapitalizmo laikmetyje, kada mes visi esame kelyje į pripažinimą, finansinę laisvę ir padėties užtikrinimą, dažnai pamirštame, kad šiose lenktynėse su laiku, su aplinkiniais ir galų gale su pačiu savimi vis dar esame žmonės, kurie turi jausmus, kurie gali ir turi būti solidarūs supančiai aplinkai, nes joje mes gyvensime, nelygu kokias aukštumas bepasiektume.

Ir gal kartais visai pravartu įstatymą apgaubti žmogiškumo skraiste, „nuginkluoti“ šypsena, apdovanoti supratingumu. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje