Įžymusis Lietuvos dainininkas Kipras Petrauskas gimė Ceikiniuose, Švenčionių apskrityje, 1885 m. lapkričio 23 d. Tėvas Jonas Petrauskas buvo maištingos ir kūrybingos sielos žmogus. 1863 m. sukilimo aktyvus dalyvis, draudžiamų lietuviškų raštų platintojas, muzikos instrumentų meistras, vargonininkas ir giesmininkas. Motina Rastenytė Juozapota iš Antagavės k. – bažnyčios choro giesmininkė. Kipras pradžios mokslo įgijo iš kaimo daraktorių, o iš tėvo ir vyresniojo brolio Miko – muzikos ir dainavimo pradmenų. Broliui Mikui tapus Obelių bažnyčios vargonininku, Kipras dalyvavo jo vadovaujamame orkestre. Kai Mikas išvyko į Sankt Peterburgą studijuoti, jo vietoje liko Kipras. Vargonauti jam dar teko Gervėčiuose, Labanore, Onuškyje, Dusmenyse.

Neramiais 1905 m. Kipras buvo aktyvus Didžiojo Vilniaus Seimo dokumentų platintojas, kuriuose buvo reikalaujama Lietuvos autonomijos, lietuviškų mokyklų, lietuvių kalbos valdiškose įstaigose ir kt. Užtai carinės valdžios pusmečiui buvo pasodintas į Trakų kalėjimą.

1906 m. brolis Mikas Vilniuje statė savo muzikinę dramą „Birutė“. Jaunutis Kipras dainavo Birutės brolio partiją. Spektaklis turėjo nepaprastą pasisekimą. Veikiausiai tai ir įžiebė Kiprui toli siekiančią svajonę ir viltį.

Tų pačių metų „Vilniaus žiniose“ buvo skelbtas atsišaukimas „Šelpkime talentus“, kurį pasirašė D. Malinauskas, kun. V. Mironas ir A. Smetona. Geri žmonės sumetė šiek tiek pinigų, kuriais buvo sušelptas Kipras. 1907 m. pradžioje jis išvyko studijuoti į Sankt Peterburgo konservatoriją.

Egzaminavo pats konservatorijos direktorius, garsus kompozitorius A. Glazunovas. Kipras iškart buvo paimtas į kurso aukštąjį skyrių. Studijuodamas dainavo konservatorijos statomose operose ir spektakliuose. Dar dalyvaudavo simfoniniuose orkestruose ir taip užsidirbdavo.

Jau 1910 m. Marijos teatro vadovybė laikė jį tinkamu dainininku, bet nepriėmė dėl jauno amžiaus. Kitų metų pradžioje buvo pakviestas į Maskvos Didįjį teatrą kur dainavo Š. Guno operoje „Romeo ir Džiuljeta“ Romeo partiją. Debiutas pavyko labai gerai. Tais metais baigė ir konservatoriją. 1911 m. gegužės 1 d. buvo priimtas Marijos teatre solistu. Metų gale naujokas solistas jau dainavo Dž. Verdžio operoje „Rigoletas“ Hercogo partiją.

Prasidėjo sunki, bet labai sėkminga tarnyba operos menui. K. Petrauskas gana greit tapo pirmu solistu, atsistojo greta rusų scenos žvaigždžių L. Sabinovo, Smirnovo, F. Šaliapino (bosas), kuris visada pageidavęs dainuoti su K. Petrausku. Teatro direktorius Telekovskis K. Petrauskui kartą pasakęs: „Jūs darote tokį progresą, kad aš nespėju jums algos kelt“.

Sankt Peterburge K. Petrauską užklupo ir 1917 m. revoliucijų suirutė. Teatro irgi neaplenkė didelė krizė. Sykį per spektaklį nešildomame teatre Kipras persišaldė ir susirgo sunkiu plaučių uždegimu.

Po dešimties metų darbo Marijos teatre, 1920 m. vasarą K. Petrauskas pasiryžo grįžti į Lietuvą, bet bolševikai neleido. Teko vykti slapta, pabėgo į Maskvą, kur pavyko įsėsti į lietuvių tremtinių ešeloną.

Sugrįžęs į Vilnių, su Lietuvos Meno draugijos nariais Kipras entuziastingai ėmėsi operos teatro steigimo. Bet tada jaunai Lietuvai visko trūko: pinigų, ginklų, patyrusių kultūros ir meno darbuotojų. Netrūko tiktai priešų.

1920 m. spalio mėn. 7 d. Lenkija, pasirašiusi su Lietuva Suvalkų sutartį, pagal kurią Vilniaus kraštą pripažino Lietuvai, po poros dienų sutartį sulaužė, užgrobė Vilnių, o netrukus ir visą Vilniaus kraštą. Lietuvos nepriklausomybei iškilo mirtinas pavojus.

K. Petrauskas, A. Sodeika, St. Šimkus ir K. Binkis nedelsdami atvyko į generalinį štabą, pasiprašė priimami savanoriais ir reikalavo pasiųsti į pirmąsias linijas. Bet štabas pavedė jiems sudaryti „menininkų batalioną“. Kitą dieną menininkai, apsivilkę naujomis eilinių uniformomis, buvo pasirengę. Gavę automobilį, jie keturiese tris mėnesius su dideliu pasisekimu gastroliavo pafrontės miestuose, miesteliuose, ligoninėse, kur gydėsi kariai. A. Sodeika savo atsiminimuose rašė: „Mudu su Kipru buvome solistai, Šimkus oratorius ir koncertmeisteris, Binkis skaitė eilėraščius“. Repertuarą papildė Šimkaus ir Binkio sukurtomis dainomis („Geležinio vilko“ maršas“, „Ei kareivėli“, „Žiba mums kardai prie šono“ ir kt.).

K. Binkis pažymėjo, kad K. Petrauskas visada dainuodavo įkvėpimo pagautas, atiduodamas dainai visą sielą. Ypač įsimintinas koncertas buvo Utenoje. Pulko vado įsakymu į koncertą iš apkasų buvo atvesta po 10 vyrų iš kiekvienos kuopos. Dainuoja Kipras, dainuoja Sodeika. Pilna salė karių su šalmais, su ginklais. Salėje tyla. Pagaliau pabaigai išeina abu dainininkai ir užtraukia „Kareivėlius“, „Juodbėriai, galvas aukštyn“, „Žiba mums kardai prie šono“. Baigė. Tyla. Ir staiga salėj sudunda tarsi griaustinis. Darda langai, dreba sienos. Kariai į grindis muša šautuvų buožes. Sugriaudėja „Valio!“. Pasigirsta komanda. Kariai sėda į sunkvežimius ir išvažiuoja į pirmąsias linijas. Užkulisiuose Kipras, sujaudintas iki ašarų, taria: „Niekada aš šio koncerto nepamiršiu“.

Pasibaigus Lietuvos nepriklausomybės grėsmei, K. Petrauskas grįžo prie tiesioginio savo pašaukimo. 1920 m. gruodžio 31 d. buvo pastatyta Dž. Verdžio opera „Traviata“. Tai populiaraus lietuvių operos teatro gimimo data. Be K. Petrausko patirties, ryžto ir energijos to nebūtų pavykę taip greitai padaryti. Kuriant operą, Kipras buvo ne tik dainininkas, bet ir režisierius, dirigentas, chormeisteris, net baleto mokytojas. Nuo to laiko visą savo gyvenimą K. Petrauskas – ištikimas savo teatro ir Tėvynės patriotas. Paklaustas, kodėl dažniau nevažiuoja į užsienius, atsakė, kad jo nevilioja svetimų siūlomas užmokestis ir garbės pagunda, kad jam užtenka ir namų garbės, kurią įgijo tarp savųjų. Nežiūrint to, jis pirmasis plačiai išgarsino lietuvių dainavimo meną, gastroliuodamas daugiausiai su rusų emigrantų trupėmis: (su F. Šaliapinu) Milano La Scala teatre, Stokholme, Rygoje, Taline, Helsinkyje, Paryžiuje, Barselonoje, Buenos Aires, Berlyne, kituose Vokietijos miestuose.

K. Petrausko nuopelnai menui ir Tėvynei buvo aukštai įvertinti Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu. Jis buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino III, II ir I laipsnio ordinais.

Vokietijos okupacijos metais nuo žūties Kauno gete K. Petrauskas ir jo žmona Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė išgelbėjo ir iki 1947 m. augino Danutę Pomerancaitę (vėliau – įžymią smuikininkę ir pedagogę).

Sovietmečiu K. Petrauskas nebuvo lepinamas gastrolėmis į užsienį. Juolab, kad nebuvo SSKP nariu, nuo 1949 m. dėstė, profesoriavo konservatorijoje. Jo išugdyti dainininkai V. Adamkevičius, J. Misiūnaitė, L. Muraška, V. Noreika, E. Saulevičiūtė, J. Urvelis ir kt. Operos teatre dainavo iki 1958 m. Iš viso sukūrė 80 operų ir operečių vaidmenų. O kai jau nedainavo, per spektaklius vis būdavo teatre, parterio pirmoje eilėje, jam skirtoje vietoje. Žiūrėjo. Klausėsi. Džiaugėsi. Ir Anapilin išėjęs (mirė 1968 m.), jis visam laikui pasiliko prie savo kūrinio – Operos ir baleto teatro. Ten stovi paminklas jam (skulptorius G. Jokūbonis, 1974 m.).