Skip to content

Ištark „atsiprašau“

MI informacija

„Ne taip jau retai pasitaiko, kad įskaudinu artimus žmones. Tačiau man atsiprašyti labai sunku… Kodėl?“

(iš skaitytojos laiško)

Artėjant Kalėdoms, visuomet atgyja atleidimo tema. „Atleisti ar ne?“, „Atsiprašyti ar ne?“ – svarstome, perkratome savo mintis. „Atsiprašau“ – daugumai iš mūsų sunkiausiai ištariamas žodis.

Atsiprašymas – svarbus socialinis ritualas, kuriuo įskaudintam žmogui parodoma pagarba ir supratimas. Atsiprašydami mes pripažįstame savo klaidą, atsiprašymas tirpdo pyktį ir padeda išvengti vėlesnių nesusipratimų.

Dažnas tikriausiai pagalvoja, kad nors atsiprašymas ir yra labai svarbus, tačiau jis prieštarauja populiarioms šiuolaikinėms vertybėms – konkuravimui, sėkmės kultui, tobulybės siekimui. Esame taip įsijautę ir įsitraukę į šių vertybių gaudynes, kad nepajėgiame pripažinti savo klaidų. Dažniausiai atsiprašome, siekdami reabilituotis. Juk ignoruodami, pažemindami (kad ir nenoromis) artimą žmogų, pažeidžiame savo asmenybę – savo įvaizdį, t. y. suvokimą, kas esame, kaip jaučiamės, kokie norime būti ir kaip, mūsų manymu, mus suvokia kiti. Įskaudindami žmogų, mes užgauname ir jo jautrią asmenybės vietą – savigarbą. Tenka girdėti: atsiprašysiu ir kas iš to?

Atsiprašyti naudinga, nes atsiprašymas padeda lengviau pamiršti pyktį ir neįstrigti praeityje. Atsiprašydami išsaugome emocinį ryšį su žmogumi. Įskaudinę kitą, mes ginamės nuo nemalonių jausmų, o mintyse sukuriame psichologinį atstumą tarp jo ir savęs. Tačiau atsiprašę liekame artimi.

Ar atsiprašymas bus veiksmingas, priklausys nuo to, kaip  atsiprašysime – ar adresatas supras, kad mes gailimės nuoširdžiai. Dažnai mūsų požiūrį atspindi ne ištarti žodžiai, o kūno kalba. Atsiprašymas nebus nuoširdus, jei mes tai darome kieno nors liepiami ar siekdami sau naudos. Kad atsiprašymas būtų efektyvus, reikia prisiimti visišką atsakomybę už tai, kas įvyko. Neverta ieškoti kaltų ir piktnaudžiauti pasiteisinimais (pasielgiau taip, nes buvau pavargęs, blogos nuotaikos ir pan.).

Tačiau mes ne visada atsiprašome. Kodėl? Dažniausia todėl, kad bijome gėdos. Atsiprašydami pripažįstame, kad padarėme klaidą, pasielgėme nederamai. Atsiprašymas dažnai reiškia gėdos išgyvenimą.

Dažna nesėkmingų ar nutylėtų atsiprašymų priežastis – mūsų egocentriškumas. Egocentriškas žmogus nepajėgia įsijausti į kito kančią. Jis apgailestauja ne dėl to, kad padarė kažką netinkama, o dėl to, kad kitas dėl kažkokių priežasčių jo nemėgsta. Toks žmogus paprastai sako: „atsiprašau, kad tau neįtinku“, o ne „atsiprašau, kad tave įskaudinau“. Jis išgyvena netektį, bet ne kaltę, gėdą. Laikas, per kurį atsiprašome, taip pat labai svarbus. Jei skriauda yra sąlygiškai nedidelė (pavyzdžiui, vakarėlyje apipylėte draugo kostiumą), atsiprašyti reikėtų kuo skubiau, kitaip šis įvykis sukels asmenišką nuoskaudą, kuri toliau vis didės. Tačiau sunkesniu atveju (išdavystės, viešo pažeminimo ir pan.) greitas momentinis atsiprašymas nuskambės paviršutiniškai ar net menkinamai. Po nemalonaus įvykio prabėgusios valandos, dienos, savaitės leidžia geriau suvokti jo prasmę, poveikį santykiams.

Ir vis dėlto įsitikinimas, kad atsiprašymas – mūsų silpnumo ženklas, kaltės pripažinimas ar nusižeminimas, yra stipriausias stabdys, dėl kurio nutylime, ignoruojame ar neigiame savo kaltę, tikėdamiesi, kad niekas nepastebės ir iš bėdos išlipsime nesušlapę kojų. Iš tiesų yra atvirkščiai: atsiprašymas rodo žmogaus stiprybę. Pripažindamas klaidą, žmogus pasirodo esąs sąžiningas. Atsiprašyti ir ryžtis išgyventi galimą atstūmimą, reikia nemažai drąsos ir stiprybės. Atsiprašydami tų, kuriuos įskaudinome, pasitiksime naują gyvenimo etapą be nuoskaudų ir į viską pažvelgsime kitaip.

Savo klausimus galite siųsti šios rubrikos psichologei elektroniniu paštu psichologas55@gmail.com

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *