Keistai žmones veikia laikas ir civilizacija. Žiūri į ano meto žmogų, klausaisi jo gyvenimo istorijų, įvairių nutikimų, stebi šiandieninę buitį ir niekaip negali suprasti gyvenimo dėsnių. Kas gi juos keičia? O gal viskas yra daug paprasčiau, tik žmonės, su kiekviena karta gimstantys vis protingesni, tą gyvenimą nesąmoningai daro sudėtingesniu. Nes atmetus begales visokiausių taisyklių, normų, apribojimų, būtinybių, apsunkinančių mūsų gyvenimus, esmių esmė juk lieka ta pati – kaip ir tada – prieš penkis, aštuonis dešimtmečius, ar visą šimtmetį, o gal ir prieš visus 35 tūkst. metų.

2015-ieji metai paskelbti etnografinių regionų metais. Nerasi miestelio ar kaimelio, kuris savo kultūrinės veiklos šiemet neskyrė šiai progai. Daugėliškio miestelio kultūros darbuotoja Aldona Jankauskienė, besiruošdama vienam iš renginių, pasiūlė drauge aplankyti Prisieginės kaime (Vidiškių sen.) gyvenančią išskirtinę senolę Veroniką Laurinėnaitę Krūminienę, kuri dar ir šiandien be jokių užrašų skelia vieną po kito eiliuotus humoristinius pasakojimus, atspindinčius šimtmečio senumo mūsų krašto tradicijas, vertybes.

Kaip patekti pas Veroniką? „Nuo akmenų tiesiai tiesiai ir rasit dviejų galų pirkią“, – taip kelią nupasakoja vietos gyventojai. Jei ne šitokiose situacijose jau gerai ištreniruota nuojauta, vargu ar būtume radę, tačiau be jokių nuklydimų pataikėme tiesiai pas Veroniką, lyg ir stabtelėję pasiklausti, kur gyvena mūsų ieškoma močiutė.

Namuose kūrenosi tikras pečius – gilumoje šokanti ugnis ir šildė, ir kažin kokius širdies užkaborius virpino. Senolė ramiai sau tupinėjo po pirkelę, vaišes ant stalo dėdama. Ruošėsi, laukė atvykstančių viešnių. Gera, kai esi net ir nepažįstamo žmogaus laukiamas.

Žodis po žodžio ir įsibėgėjęs pokalbis šuoliu peršoko į Veronikos vaikystę. Veronika gimusi ir augusi Daugėliškio seniūnijoje esančiame Ruokiškės kaime. Čia pat kaimynystėje, Jureliškės kaime, gyveno ir Aldonos tėvai, augo ir ji pati. Abi mokėsi, kuokines lankė Ožionyse, tik skirtingu laiku, nes juk moteris skiria beveik trys dešimtmečiai, tačiau bendrų pažįstamų turėta nemažai.

Nuo jaunystės Veronika buvo labai judri, darbšti, greita ir energinga. Ir darbus visus nudirbdavo, ir dar spėdavo saviveikloje dalyvauti, vaidinimus ruošdavo su vaikais. Vaikai augo trise, anksti tėvelių neteko. Kai brolis grįžo iš kariuomenės ir vedė, suprato vyresnėlė, kad namuose jai jau nelabai vietos yra ir dvi gaspadinės – ne gaspadinės. „Netoli gimtosios Ruokiškės, Liekių kaiman buva atatakejus mana vyrą sasuo. Anas jų aplunkydavo. Šitia anies visi sumislyjo i mus susvatuit. Kų gi darysi, neukvatniai aš ažu Alfono tekejau. Nutekejau aš šiton pacion pirkion, kur į dabar gyvenu“, – pasakoja Veronika. 

Su vyru Veronika sugyveno tris vaikus ir kai mažajam tebuvo 10 metukų, ji, būdama vos 40-ies, liko našle. Visą gyvenimą moteris rūpinosi namais, ūkiu, vaikais. Dirbo fermoje, grįžusi iki išnaktų namų ruošos darbus dirbdavo, o paskui, vos prašvitus, vėl sukdavo tą patį ratą. Prisiminus jaunystę, moteris labiau nuoskaudą jaučia ne dėl vienišą moterį užgriuvusių rūpesčių ir darbų, o dėl kitų pavydo ir apkalbų. Kuo labiau ir sunkiau moteris stengėsi dirbti, tuo daugiau paniekos ir pagiežos sulaukdavo iš kitų moterų. O jei jau koks vyras bent pasilabins ar užkalbins…

Našlės duoną Veronika valgo jau 46-erius metus. Darbščiais ir gerais žmonėmis užauginti ir vaikai. Dukra Onutė Gaidelienė – Santariškių klinikų gydytoja. Marytė Meškelienė – tvirta ūkininkė Tverečiaus krašte. Sūnus Jonas Krūminys – puikus ugniagesys-gelbėtojas. Visa eilė ir anūkų. Regis, baisiausia žmogui – likti vienam. O Veronika prieštarauja. „Ne, aš nesu viena. Mano laimingi vaikai ir jų šeimos – visas mano džiaugsmas ir laimė. Aš nesu viena, nes žinau, kad jie, mano kūnas ir kraujas, visada yra su manimi mintimis. Be to, visada aplanko ir paskambina. Vaikas žmogaus gyvenime yra tik svečias. Reikia jį pamaitinti, pamokyti ir išlydėti.

Mano amžiaus žmogui svarbu sveikata ir namai, į kuriuos užsuka tie patys vaikai, anūkai, bet namų gaspadorius dar esi pats. Kai jau išgabens iš namų – išgabens ir iš gyvenimo. Jūs negalvokite, kad man liūdna. Aš nuo ryto iki vakaro visa veikloje. Pasikūrenu pečių, pasigaminu valgyti, apsitvarkau, pasišeriu šunį ir du katinus. Apeinu ūkį. Dar kokią mėgstamą laidą pažiūriu – dienos kaip nėra“, – pasakoja Veronika.

Senolei 86-eri, o ji taip gražiai, aiškiai ir supratingai kalba, nėra  jokių „senatvinių kapriziukų“. Dar ir patarimų pažeria. Pažada ir vaidinimų papasakoti, jei kas nors užrašys, nes moteris viską visada mokinosi ir kitus mokė – kaip dabar sakome „iš lūpų į lūpas“. Ji pati nemėgsta užrašinėti savo tarmiškų ir jau gerokai „sulietuvintų“ monologų, spektaklių. Jei kas norės – užsirašys patys. 

Autorės nuotr.