Ignalinos aerodrome vykę pakilimo juostos gerinimo ir kiti didesni darbai žiemos prieangyje dėl nepalankių oro sąlygų sustojo, tačiau spyna ant angarų durų nekabo. Praėjusią savaitę savo sukonstruotus bepiločius orlaivius bandė Vytautas Rafanavičius ir Vladas Taluntis. Tai bendras aerodromo ir Baltijos pažangių technologijų instituto projektas.

Bepilotis lėktuvėlis iš atskirų mazgų ir detalių surenkamas per kelias minutes. Bandoma valdymo sistema, patikrinamas kiekvieno valdymo pultelio mygtuko ar svirtelės komandos veikimas. Tik tuomet orlaivis paleidžiamas skrydžiui.

– Šiandienos maršrutas yra 7 km ilgio, lėktuvėlis nuskris iki Vaiciukiškės kaimo ir grįš atgal. Skrisdamas filmuos žemę, ypač stebės elektros linijas, kad įsitikintume, ar jos gerai matomos, ar įmanoma pastebėti galimus linijų gedimus. Filmuojamas vaizdas, štai, matomas kompiuteryje, – paaiškino V. Rafanavičius.

Lėktuvėlis su elektros varikliu, ore gali skraidyti 2 val. Orlaivio kreiserinis greitis apie 50 km/h, tad jis vienu akumuliatoriaus įkrovimu gali nuskristi 100 km. Tądien skraidė 70–100 m aukštyje, nes buvo žemas debesuotumas, bet gali skraidyti iki 3 km aukščio.

Bepiločiai skraidymai populiarėja, o Ignalinos aerodromas tuo specializuosis, čia paskelbta bepiločių orlaivių skraidymų zona. Klausiu, kokia nauda iš bepilotės aviacijos?

– Jau minėjau, kad ketiname bendradarbiauti su LESTO, stebint elektros linijas, ieškant jų gedimų, ypač sunkiai privažiuojamose vietose. Bepilotė aviacija puikiai gali pasitarnauti ūkininkams, stebint laukus, pasėlius ir net prognozuojant įvairių kultūrų derlių. Taip pat labai pigi priemonė žvalgyti pasienio zoną, žvalgybos tikslais dalyvauti kariuomenės, savanorių pratybose, mokymuose. O mūsų buvimas čia – įrodymas, kad Ignalinos aerodromas veikia ne tik vasarą, bet ir ištisus metus. Jeigu bus poreikis, galime skraidyti kasdien, tik kad nelytų ar nesnigtų, – sakė V. Rafanavičius.