Maisto produktams, kurie atitinka nustatytus reikalavimus Europos Sąjungoje, gali būti suteikta Saugoma geografinė nuoroda, Saugoma kilmės vietos nuoroda ir Garantuoto tradicinio gaminio nuoroda. Tai ES teisėje numatyti geografiniai išskirtinumai, saugantys regioninių maisto produktų pavadinimus. Ši sistema galioja visoje ES, per dvišalius susitarimus su kitomis šalimis ji taikoma ir daugelyje trečiųjų šalių. „Saugoma kilmės vietos nuoroda“ suteikiama tokiems produktams, kurių kokybė ir savybės išskirtinai priklauso nuo jo kilmės vietos, geografinės aplinkos, o pavadinime yra geografinę kilmę žymintis vietovardis. Visos produkto gamybos stadijos (nuo žaliavų gamybos iki perdirbimo) turi būti atliekamos toje vietovėje, pvz., Parmos kumpis. „Saugoma geografine nuoroda“ – žymimi produktai, kurių pavadinime minimas pagaminimo geografinės vietovės pavadinimas. Svarbiausia – kuri nors gamybos stadija turi vykti toje vietovėje. „Garantuotas tradicinis gaminys“ – žymimi produktai, kurių savybės išskiria juos iš panašių produktų grupės.

Norint gauti teisę naudotis šių ženklų privilegija, reikia nacionalinei komisijai teikti paraišką. Po šalies „verdikto“ paraišką nagrinėja Europos Komisija. Gavusi kitų šalių pastabas EK nusprendžia, ar gaminį įtraukti į nuorodų registrą ir suteikti teisę žymėti jį specialiu ženklu. „Garantuoto tradicinio gaminio“, dėl kurio rungiasi lietuvaičiai, kategorijos produktas turi būti gaminamas tradiciniu, ne mažiau kaip 30 metų iš kartos į kartą perduodamu gamybos būdu ar iš tradicinių žaliavų. Įrodymams turi būti pateikti istoriniai šaltiniai, technologinė dokumentacija ar kita. Tokius sąrašus EK sudarinėja jau nuo 1992 m., juose yra per 1200 įvairiausių sūrio, mėsos, stiprių ir silpnų gėrimų, daržovių, konditerijos gaminių. Daugiausia jų įregistravo Italija ir Prancūzija. Produktų pripažinimas šalims labai naudingas, nes stiprinamas ir gamintojų, ir šalies įvaizdis, puoselėjamos senosios tradicijos. Specialiu ženklu pažymėto produkto pavadinimas yra saugomas nuo piktnaudžiavimo šia nuoroda ir vartotojų klaidinimo, suteikia pirkėjui informaciją, kad tai išskirtinis gaminys. Visa tai sukuria produktui didesnę pridedamąją vertę ir padeda išlikti konkurencingu rinkoje.

2015 m. Lietuvos kulinarinį šedevrą rinko komisija, sudaryta iš Vidaus valstybinio turizmo departamento darbuotojų ekspertų, kurie jau nuo 2008 m. dalyvauja EDEN projektų atrankose. Jie bendradarbiavo su Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos vykdančiąja direktore Egle Dilkiene, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovu Linu Žabaliūnu ir Lietuvos turizmo informacijos centrų asociacijos prezidente Daiva Tankūnaite. Iki lapkričio 19 d. tradiciniais ir išskirtiniais gaminiais, kurie gali būti specialiai ženklinami nuorodos ženklu, EK yra pripažinusi šešis Lietuvoje gaminamus produktus: Daujėnų naminę duoną, žemaitišką kąstinį, Stakliškių midų, lietuvišką varškės sūrį, Seinų – Lazdijų krašto medų ir lietuvišką skilandį. Tai reiškia, kad šie produktai išsiskiria specifinėmis ypatybėmis ir kokybe, yra gaminami pagal autentiškus receptus. Valstybinio turizmo departamento direktorė Jurgita Kazlauskienė sakė, kad „Lietuva išties gali didžiuotis savo kulinariniu paveldu, kuris maloniai stebina ir vietinius, ir užsienio turistus“. Gauti „Europinę nuorodą“ į atitinkamoje vietovėje gaminamą autentiško produkto degustavimo vietą – didelė privilegija ir paskata turizmo plėtrai. Paraiškas konkursui pateikė vietovės, sėkmingai organizuojančios gastronominius festivalius ir kulinarinio paveldo pristatymus, edukacines programas, maisto bei derliaus šventes. Konkurse dalyvauti siekė visi šalies regionai, bet tik dešimt jų įveikė atrankinį etapą. Aukštaitijos etniniam regionui atstovavo Kėdainių agurkai su medumi, Anykščių vynas, Pakruojo alus ir Ginučių kaimo žuvienė.

Lapkričio 19-ąją buvo apdovanotas geriausias Lietuvos gastronominis projektas, apie kurį artimoje ateityje sužinos ir kitos Europos šalys. Išrinktas tradicinės kulinarijos projektas atstovaus Lietuvai Briuselyje, Europos Komisijos rengiamame EDEN (Patraukliausios Europos turizmo vietovės) projekte. Ten bus pristatyti geriausi visos ES gastronominiai projektai. Lietuvoje nugalėtoju tapo Romualdo Spulio Jaskonyse šalia Druskininkų kepami šakočiai. Šakotis laikomas mūsų šalies vestuvių šventės puošmena, kulinarijos pasididžiavimu, nors ir kiti turi kai ką panašaus – pavyzdžiui, vokiečiai kepa „bankuchenus“. R. Spulys teigia, kad „baumkuchenas“ nuo šakočio skiriasi viskuo. Nepanaši net išvaizda. Jis kepamas mechaniniu būdu, mažiau reikalingas žmonių meistriškumas, rankų darbas. Jie deda kitokius produktus, kaip pvz. marcipaną, mėgsta jį aplieti šokoladu. Nugalėtojas mano, kad jo negalima vadinti net artimu šakočio giminaičiu. Lenkų konditerininkai – šakočių kepėjai dar 2005 m. savo šalies patentų biure netgi įregistravo prekės ženklą „Sekacz“. Lenkiško gaminio skonis taip pat skiriasi nuo lietuviškojo. Visa tai nebuvo kliūtis lietuviškam šakočiui patekti į ES Tradicinių gaminių registrą. Žemės ūkio ministerijos darbuotojai jau beveik dešimt metų įkalbinėjo šakotininkus susivienyti ir teikti gaminį ekspertavimui europiniu lygiu. Ilgą laiką tai buvo bėda, nes patys kepėjai to nelabai norėjo. Apie 2012 m. dabartinis nugalėtojas sakė, kad konkurentams Lietuvoje susivienyti neįmanoma. Kita vertus šis ženklas, anot R. Spulio, nors ir suteiktų garbės, nepadidintų nei jų apyvartos, nei nutiestų prekybos kelių į kitas šalis. Po ilgų svarstymų ar tiesiog palankiai susiklosčius situacijai 2015 m., „Romnesa“ dalyvavo konkurse. Kiekvieno Lietuvos šakotininko receptūra – savita, tad reiktų galvoti, kad „Romnesos“ šakočiai dabar jau yra šakočių karaliai. R. Spulio įmonės padaliniai veikia ir šalia Druskininkų kurorto Jaskonyse, ir kurortinėje vietovėje Strigailiškyje šalia Ignalinos. Šių konditerijos gaminių kepimo įgūdžius „Romnesos“ savininkas ugdė, juos tebekepa ir Strigailiškio kaimelyje veikiančiame restorane. Kodėl prisistatė kaip Jaskonių šakotininkas – nežinia, matyt čia verslo paslaptis, o gal tiesiog noras proteguoti verslui palankų rajoną, juk dzūkai – geri ir linksmi žmonės… Kalbėdamas apie savo gaminį R. Spulis pabrėžia, kad žmonės būna sužavėti ne tik šakočio gaminimo būdo ar išvaizdos, bet ir skonio. Be to, privalumu laikoma ir tai, kad šakotis ilgai negenda. O juk ir EK vertinimui jį lengviau nuvežti nei žuvienę ar dzūkiškas bandas…

2015-ųjų konkurse aktyviai dalyvavo gastronominių projektų vykdytojai, siūlantys paragauti lietuviškos žuvies patiekalų. Į finalą pateko net trys tokio pobūdžio projektai iš pamario krašto ir Rytų Aukštaitijos. Atrankų metu Klaipėdos krašto žuvienių virėjai susivienijo į bendrą Drevernos ir Kintų komandą, kuri demonstravo iš trijų rūšių žuvies verdamą žuvienę. Gaidelių kaimo turizmo sodyboje Ginučių kaime verdama žuvienė pristatė šio patiekalo aukštaitišką variantą. Pati Gaidelių sodyba yra vandeningiausioje Lietuvos teritorijoje – Ginučiuose – nuo kurios ir prasidėjo visos Lietuvos nacionalinių parkų kūrimo istorija. Saugomos teritorijos buvo kuriamos ne tik unikaliam kraštovaizdžiui, bet ir tradicinei gyvensenai apsaugoti. Nuo seno vandeningiausiose teritorijose žvejybos verslas buvo ne tik pragyvenimo lėšų šaltinis, bet ir formavo savitą regiono kulinarinį paveldą. Didžiausias šio regiono žuvienės savitumas – vanduo, kuris iki šių dienų yra semiamas iš natūralaus gamtinio šaltinio: upės ar ežero. Šiais laikais šeimininkai tikrina jo švarumą modernia įranga, pravažiuojantys japonai tikina, kad ežeruose žydinčių lelijų gausa rodo jį esant itin švarų, o vėžiai, kurie gyvena tik švariuose vandenyse, patvirtina šią tiesą. Programos metu pristatomos ir senųjų šio krašto gyventojų naudotos priemonės: virimo metu vanduo yra dezinfekuojamas naudojant apanglėjusią alksnio malką, užtvirtinamas stipraus gėrimo auka seniesiems dievams. Taip senovėje žmonės apsidrausdavo nuo užterštumo, kuris atsirasdavo dėl vandenyse kritusių žvėrių. Valdo Gaidelio žuvies sultiniui pagaminti naudojama įvairi gėlųjų vandenų žuvis, skaniausia kai ji – riebi. Sultinys gardinamas kalendra, petražolėmis, salierų šaknimis, morkomis, svogūnų laiškais ir roputėmis, krapais, pipirlapėmis, dilgėlėmis. Visi minėti augalai – Lietuvos senbuviai. Jei sultinys verdamas iš upės vandens, pageidautina įdėti XIII a. į Lietuvą totorių atnešto augalo – ajero. Jis suteikia specifinį prieskonį. Kai kurie prieskoniai gali būti keičiami modernesniais, pvz. pipirais, lauro lapais, poru. Maždaug prieš 200 metų, į Lietuvą atkeliavus bulvėms, susiformavo galutinė žuvienės valgymo tradicija. Bulvės jokiu būdu nededamos į sultinį: karšta žuvienė valgoma su šaltomis bulvėmis, o ryte, kuomet žuvienė virsta drebučiais, su karštomis. Ne vienus metus sodybos šeimininkas važinėjo po paežerių kaimus, kol išsiaiškino, kokią funkciją atlieka apanglėjęs medis, su Aukštaitijos NP botanikais nustatinėjo prieskoninių žolių atitikmenis. Kiekvienas, atvykęs į edukacinę programą šioje sodyboje ar pasikvietęs šeimininką ją pravesti sužino daug ne tik kulinarinių, bet ir istorinių, botaninių bei kitų šio regiono žmonių gyvensenos paslapčių. Visus stebino tai, kad šį produktą pristatė ne pramoninis gamintojas, ne organizacijų darinys, o pavienis kaimo turizmo sodybos savininkas, kuris griežtų vertintojų atrankoje tarp visų pateikusiųjų paraiškas iš įvairių Lietuvos vietų sugebėjo išsilaikyti pirmame dešimtuke be valdžių ir rėmėjų pagalbos…

Kiti aukštaičiai – konkursantai anykštėnai atrankos komisiją kvietė užsukti paragauti vaisių vyno „Voruta“, gaminamo iš vietinių ūkininkų žaliavos. Po vyno gamyklą nuolat rengiamos ekskursijos, degustacijos. Edukacinėje kelionėje siauruoju geležinkeliu „Siauruko pakelės legenda – Balio Karazijos vyndarystės istorija“ pristatomas vaisvynių dirbtuvės įkūrėjas Balys Karazija, vyninės sukūrimo istorija, vaisių vyno gamybos ypatumai, vyno charakteristikos, degustuojamas vaisių vynas. Kulinarinio paveldo pristatymui šiame ir kituose Aukštaitijos rajonuose gražiai savo pajėgas apjungė net kelios institucijos.

Pakruojiškiai savo garsiajame dvare kvietė ragauti alaus. Jame jau nuo XIX a. puoselėjamos aludarystės tradicijos. Autentiškame alaus bravore galima susipažinti su alaus gamybos procesu, paragauti tradicinių patiekalų su alumi, pvz., kanapėmis gardintų blynų iš salyklo ir skirtingų šio gėrimo rūšių – pradedant stipriu, sodriu „pirmoko“ alumi, baigiant švelniu, panašiu į girą trečio užpylimo alumi.

Kėdainiškiai siūlė prie medaus puikiai tinkančių agurkų, į kurių šventę kasmet kviečia svečius iš tolimų ir artimų kraštų. Agurkų auginimo tradicijos šiame mieste istoriją skaičiuoja nuo XIX a., o šventės metu lankytojai kviečiami paragauti įvairių patiekalų su agurkais, susipažinti su vietiniais augintojais, rodančiais, kaip šią daržovę tinkamai auginti, paruošti, konservuoti.

Kitų etniniai rajonų žmonės – zanavykai iš Šakių komisijai pristatė ragaučių: įvairių sočių suvalkietiškų patiekalų rinkinį. Punios dzūkai vertintojus bandė papirkti dzūkiška banda, o jurbarkiečiai – „Medaus slėnio“ produktais.  

Visi konkursantai buvo apdovanoti simboliniu šaukšteliu – laikmena, kurioje įrašyti trumpi filmukai apie kiekvieną pretendentą. Peržiūrėjus juos smagu matyti, kaip susitelkę ir sutelkę visas kultūrines pajėgas, autentiškai tautiškai pasirėdę žmonės sūkuriuoja, kviečia, fone demonstruoja gausybę kraštui būdingos atributikos… Kompleksiškai pristato, „reklamuoja“ vietovę, kurioje veikia. Verslininkai kiek modernesni su savo kolektyvo žmonėmis. Tik štai ginutiškis V. Gaidelis kaip Širvio žodžiams – „toks vienas, velnioniškai vienas“ su savo noru garsinti kraštą. Vienas kaimo turizmo sodybos savininkas vargu ar gali tiek sukaupti. Ir tikslas jo ne toks – tai jo verslas. Gal todėl jo Lietuvoje pelnyta devintoji vieta prilygsta daug aukštesnei, nes juk iš Utenos regiono, nes Rytų Aukštaitijos kulinarinio paveldo savitumas tapo žinomas visoje Lietuvoje!