Rugsėjo 2 d. Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos vadovo pareigas pradėjo eiti Gedas Kukanauskas. Kaip tik suėjo šimtas dienų, kai dirba naujasis vadovas. Trys mėnesiai – tai laikotarpis, kai žmogus jau gali ir turi ką pasakyti apie savo veiklą, ateities planus. Žinoma, dažnam ignaliniečiui smalsu, kokia šio žmogaus, atvykusio iš kito šalies krašto, pozicija, požiūris ir siekiai.

Vaikystės tikslai įgyvendinti

„Aš pats esu šiaulietis. Mano seneliai dirbo Žemaitijos nacionaliniame parke ir aš žavėjausi šiuo darbu. Būdamas 6-oje klasėje, žinojau, kad taip pat užsiimsiu šia veikla. Baigęs mokyklą ir studijuodamas dirbau Valstybinių parkų ir rezervatų asociacijoje. Tokiu būdu pirmą kartą realiai susidūriau su veikla saugomose teritorijose. Baigęs studijas, įsidarbinau Gražutės regioniniame parke specialistu, o paskui, pasikeitus situacijai, vėl išvažiavau į Žemaitijos nacionalinį parką. Ten dirbau direktoriumi. Vaikystės svajonė buvo įgyvendinta. Tačiau padirbėjus šiame krašte, Zarasuose, gamta įveikė mane. Nebūdavo nė dienos, kad negalvočiau apie šį kraštą. Nors mes visi gyvename Lietuvoje, tačiau gamta labai skirtinga. Šio krašto miškai tokie paslaptingi ir tiesiog hipnotizuojantys. O  ežerai… Tarkim, Šiaulių krašte, norėdamas nusimaudyti, turi važiuoti apie 20 km, kad rastum kokią vietą, o čia viskas šalia. Jums, čia gimusiems ir augusiems, turbūt viskas atrodo savaime suprantama. Pasitaikius progai, ryžausi dalyvauti konkurse. Jį laimėjau ir štai dabar vėl esu šiame krašte. Savo namais aš laikau Zarasus, nes ten mano žmona ir vaikai. Jie lanko darželį, ten jų kiemas, jų draugai. Žinote, sykį vienas draugas, taip pat mėtytas po šalies saugomas teritorijas, pasidalino skaudžia patirtimi. Jis pasakojo, kaip siaubingai pasijutęs, kai  jo ūgtelėję vaikai paklausė: „Tėti, o kur mūsų namai“. Jis nežinojo ką atsakyti. Kad ir kur bedirbčiau, nesiblaškysiu ir netraumuosiu savo šeimos“, – atvirai ir nuoširdžiai pokalbį pradėjo Gedas Kukanauskas.

Pokyčiai ANP

„Dauguma mūsų žmonių gyvena praeitimi, visi pradeda pasakoti, kaip buvo gera tarybiniais laikais ir kaip apie Palūšę žinojo net toliausiame Sibiro kampelyje. Laikai keičiasi ir mes turime suvokti, kad mes visi taip pat privalome keistis. Tačiau be vietos valdžios, vietos verslo ir gyventojų, mes nieko nepasieksime. Jei norime pasiekti rezultatų, privalome visi kartu dirbti kaip komanda, rasti bendrus sąlyčio taškus, sukurti strategiją, turėti viziją ir jos siekti. Su vietos bendruomenėmis jau pradėjome intensyviai dirbti. Su savivaldybėmis taip pat. Tačiau problema ta, kad mūsų parkas išsidėstęs net 4 savivaldybių teritorijoje, o kiekvienos savivaldybės poreikiai, prioritetai skiriasi, tad mums svarbiausia –išgryninti bendrus interesus.

Artėja naujas ES finansavimo periodas. Turime tikrai neblogą idėją, kaip „nukonkuruoti“ Anykščių lajų taką, tačiau kol kas apie tai nieko negaliu sakyti. Apskritai, planų ir idėjų turime geriems 5-eriems metams į priekį. Skirstomės darbus, ką turime padaryti mes, ką gali padaryti bendruomenės, ką – verslas. Kitų metų pirmoje pusėje  visuomenė bus informuota apie mūsų veiklą ir pristatysime strategiją.

Šiaip dar turime daug turto, kurio išlaikymas atima nemažai materialinių ir žmogiškųjų resursų, tad planuojame jį perduoti turto fondui ir ketiname imtis tiesioginės savo veiklos, populiarinti regioną, plėtoti marketingą. Verslas, kad pritrauktų lėšų į šį kraštą, dirba su lankytojais, o mes privalome jiems padėti, įgyvendinti infrastruktūros gerinimo projektus, kad užpildytume esančias nemažas spragas“, – idėjomis ir planais dalijasi naujasis vadovas.

Dviprasmiška situacija

„Su parko lankytojais yra gana dviprasmiška situacija. Iš vienos pusės verslas skundžiasi mažu turistų srautu, o iš kitos pusės – vietos gyventojai labai nuogąstauja dėl nevaldomų ir nekontroliuojamų turistų srautų, dėl kurių tiesiogine prasme kenčia žmonės, nes niokojamas ir darkomas jų puoselėjamas turtas ir t. t. Todėl viena iš pagrindinių mūsų užduočių – subalansuota turizmo plėtra. Sieksime, kad atsakomybę turėtų kiekvienas. Tarkim, jei mes išlydėjome baidarėmis plaukiančius turistus, mes už juos atsakome nuo pradžios iki kelionės pabaigos. Turistui turi būti išaiškintos jo atsakomybės, jo galimybės ir pareigos. Lankytojui reikia viso turizmo produktų paketo nuo a iki z. Ir mes to sieksime. Mes privalome sureguliuoti tuos srautus ir pasirūpinti, kad lankytojai elgtųsi taip, kaip dera, o ne taip, kaip jiems norisi“, – aiškina ponas Gedas.

Artimiausi projektai

„Dar viena iš daugelio idėjų, kuriai jau pradėta ruoštis. Palūšę, Ginučius ir Stripeikius ežerų pakrantėmis sujungti dviračių taku (ar tik nebus įgyvendinta sena ir jau pamiršta buvusio mero B. Ropės idėja – autor. past.). Rajono savivaldybė pažadėjo rekonstruoti tiltą per Linkmeno sąsmauką į Salų kaimą. Taip pat dar šį maršrutą pratęsti iki pat Labanoro. Tokiu būdu bus vientisas dviračių takas – per Ignaliną, Ginučius iki pat Molėtų. Turime ir užduotėlę vietos verslininkams. Kažkas galėtų užsiimti ir turistų plukdymu. Juk labiausia lankoma vieta – Ladakalnis. Taigi, laivas galėtų plukdyti žmones maršrutu Palūšė – Ladakalnis.  Rengiamės atgaivinti ir sveikatingumo taką. O šalia jo įrengti ir slidinėjimo trasą, kad ir žiemą atvykę lankytojai turėtų kuo užsiimti. Meironyse rekonstruotas buvęs direkcijos pastatas, kuriame veiks Gamtos mokykla, vyks edukacinės pamokos ir projektai studentams ir moksleiviams. Dar planuojamos ir vasaros stovyklos vaikų globos  namų auklėtiniams ir t.t.

Dabar intensyviai dirbame ieškodami operatoriaus Palūšės pastatų kompleksui, kuris valdytų jį“, – apibendrina pašnekovas. 

Bitininkystės muziejus pranoko lūkesčius

Kaip jau ne kartą rašėme, Senovinės bitininkystės muziejus „išgyveno“ sunkius laikus. Draskymai, ardymai, griovimai, statybos, rekonstrukcijos, ginčai, barniai… Visa tai jau praeitis. Baigėsi pirmasis rekonstrukcijos etapas ir, regis, laiku suspėjus įvesti deramas korekcijas (kalbu apie naujai muziejaus ekspozicijos specialistės pareigas pradėjusią eiti specialistę Danutę Indrašienę), rezultatai pranoko lūkesčius. Pasak G. Kukanausko, ilgus metus muziejus sulaukdavo vis mažiau ir mažiau lankytojų, o štai šiemet, nors dar  neturėdamas visos ekspozicijos, kurią ketinama atkurti tik antrajame projekto etape, muziejus sulaukė net kelis kartus daugiau lankytojų. Kai kurie sugrįždavo ir antrą kartą, atsivesdami draugų. Tad negali teigti, kad ten kažkas blogai“, – teigė vadovas.

Bitelių rojuje pradėjus dirbti kraštietei, kilusiai ir augusiai Tverečiaus žemėse,  kurį laiką gyvenusiai ir dirbusiai sostinėje D. Indrašienei, ne tik sugrįžo išguitos bitelės, bet ir žmonės. Vienas pirmųjų sugrąžintas ir pats šio muziejaus įkūrėjas Bronislovas Kazlas, nes iki tol jis net nebuvo pro muziejaus vartus įleidžiamas. Draugiškai Danutė priima visus ir, matyt, prie susireikšminusių provincialių įgeidžių neįpratusiai muziejaus globėjai sunku susivokti, kodėl ten, kur piešiamos jaukios ir šiltos spalvos, kažkam vis norisi jas užtušuoti juodai. Matyt, naujai atgimusiame muziejuje slogu lankytis tik tiems, kas gyvena anų dienų intrigų ilgesy ir paniškai bijo sveikos, draugiškos atmosferos.

Padėka lankytojams

Pernai ANP ir Labanoro regioninių parkų lankytojai, pirkdami savanoriškus lankytojų bilietus, parkui paaukojo daugiau nei 8000 eurų. Daugiau už mus surinko tik Anykščiai. „Esame labai dėkingi visiems lankytojams už supratingumą ir geranoriškumą. Taip pat norime, kad turintys idėjų, pasiūlymų ar pageidavimų užsuktų pas mus ar parašytų mums“, – kviečia direktorius G. Kukanauskas.

Autorės nuotr.