Didžiasalio vaikų globos ir paramos šeimai centro direktoriui Mamertui Papšiui lapkričio 27-oji buvo paskutinė darbo diena. Sunkaus, sudėtingo ir kartu labai prasmingo darbo, kuris seniai jam buvo tapęs gyvenimo būdu, tiesiog pačiu gyvenimu. Ta proga skambėjo padėkos žodžiai, linkėjimai ir byrėjo ašaros. Salėje susirinko visi centro auklėtiniai, darbuotojai, atvažiavo savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis, Vaiko teisių apsaugos ir Socialinės paramos ir kaimo reikalų skyrių atstovai.

Labiausia jaudinančios akimirkos – nuoširdūs vaikų palinkėjimai, dainos žodžiai ir apsikabinimai, nemenkai gnybtelėję širdį direktoriui ir ne vienai merginai išspaudę ašaras. „Mes visi jus vadindavome tėčiu, tėveliu, totu, nes Jūs mus mylėdavote kaip tėvas ir pabardavote, ir paguosdavote kaip tėvas. Ir kaip tikras tėvas pastatėte namus, sodinote medžius, užauginote net 328 sūnus ir dukteris…“, – sakė direktoriaus pavaduotoja Audronė Petrovienė, visų darbuotojų vardu linkėjusi direktoriui pasidžiaugti kitokiu gyvenimu, daugiau laiko skiriant savo pomėgiams. Darbuotojai dovanojo molbertą, kurio labai prireiks tapant paveikslus, taip pat gražių prisiminimų knygą, kuri visada primins centre praleistus metus. O kūrybinio darbo tikrai netruks – laukia net 60 tapymui parengtų drobių…

„Apie 40 metų dirbate gimtajame krašte, 17 iš jų šiame centre. Esate atsakingas, užsispyręs dėl tikslo ir visada turintis savo nuomonę…“, – sakė meras ir M. Papšiui linkėjo eiti savo tėvo keliu – link meno: nutapyti daug paveikslų, parašyti, kaip buvo planuota, Didžiasalio istoriją. Kreipdamasis į vaikus, meras nuramino, kad Mamertas vis tiek be jų ilgai neištvers, ateis, lankys, neužmirš. Už ilgametį atsakingą darbą ir nuoširdų rūpinimąsi vaikais meras M. Papšiui įteikė padėkos raštą.

Prisiminimais apie centro kūrimą, pirmuosius žingsnius ir išsipildžiusias svajones įsikurti buvusios mokyklos pastate, dalijosi Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Danutė Ropienė, linkėjusi turiningo laisvalaikio ir gražių dienų. M. Papšį taip pat sveikino šio skyriaus vyr. specialistė Nijolė Šiaudinienė, Socialinės paramos ir kaimo reikalų skyriaus vedėjo pavaduotoja Irena Matešienė.

Tramdydamas jaudulį ir prisipažinęs, kad naktį beveik nemiegojo, Mamertas dėkojo visiems sveikinusiems, taip gražiai pagerbusiems. Jis dalijosi prisiminimais ir sakė turintis daugybę nuotraukų ir filmuotos medžiagos nuo pat pirmojo vaiko atėjimo iki šios dienos. Tiek renginių, švenčių, išvykų būta… Daug šiltų žodžių direktorius išsakė darbuotojams, dėkojo už bendrą veiklą, palaikymą ir nuoširdžius santykius. Vienai moteriai – finansininkei Danguolei Krasauskienei –  kaip sakė, ištikimiausiai bendražygei, kurios pavydėtų bet kuris vadovas, dar ir puokštę gėlių įteikė. 

Direktorius, kaip tikras tėvas vaikams, perskaitė savo nuoširdų palinkėjimą, savotišką laišką, kurį taip pat pakabino ir skelbimų lentoje. „Vaikai, būkite padūkę, kai žaidžiate. Būkite žingeidūs, kai gilinatės į pasaulio paslaptis… Skirkite gėrį nuo blogio, grūdus nuo pelų. Žinokite savo teises, bet nepamirškite pareigos, atsakomybės ir to, kad norint gauti, reikia pirmiausia duoti, o kažkam pasiekti būtini tik du dalykai – didelis noras ir pastangos…“, – rašoma laiške.

Paskutinę savo darbo dieną M. Papšys centrą paliko vėlai vakare. Sunku buvo taip imti ir iškart išeiti. „Dar noriu su kiekvienu pasišnekėti, ranką paspausti, labos nakties palinkėti…“, – sakė jis. Sunkus buvo žinojimas, kad kitą rytą jau neateisi vaikų žadinti… Žinoma, laikas išdildys šį skaudantį jausmingumą, bus dar daug susitikimų su vaikais, aplankymų, tačiau ši diena tokia ir liks – atsisveikinimo. Tačiau visgi labai gražaus ir šilto…

Autorės nuotr.