Skip to content

Dainų karalienės atminimas vienija ir mažą, ir jauną, ir seną.

MI informacija

Šių metų tradicinę vakaronę Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje skyrėme dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės 160-osioms metinėms. Nors spalio mėnesį dainininkę pagerbėme Pivorų kapinėse prie atnaujintos kapavietės, didesnio renginio neatsisakėme, kad galėtume sukviesti gausesnį žmonių būrį, juolab kad vakaronę rengėme kartu su Didžiasalio kultūros namais.

Itin džiugu, kad mus pagerbė gausus iškilių svečių būrys: į gimnaziją atvyko kultūros ministras Šarūnas Birutis, rajono meras Henrikas Šiaudinis, Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė, rajono Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rimanta Vilčinskienė, šio skyriaus specialistė Rasa Juodagalvienė, muziejininkė Marija Kirkienė, laikraščio „Mūsų Ignalina“ redaktorius Jonas Baltakis, Didžiasalio  seniūnė Gema Pundienė, buvęs mokyklos direktorius Tadas Jarmuška, gimnazijos bičiulė verslininkė Edita Brukštuvienė, gausus būrys Didžiasalio gyventojų, mokinių ir jų tėvelių.

Renginio išvakarėse duris atvėrė atnaujintas gimnazijos muziejus. Kad jis įgautų dabartinį pavidalą, neskaičiuodami valandų dirbo direktorė Elena Sekonienė, istorijos mokytoja Marytė Misiūnienė, bibliotekininkė Gintarė Jurgelėnienė, o stendus pagamino auksarankis mūsų stalius Michailas Grišutinas. Muziejuje išsamiai galima susipažinti su krašto istorija, etnografija, žymiomis asmenybėmis. Svarbi vieta jame skirta ir Kristinai Skrebutėnienei.

Apie dainų karalienės gyvenimą šių metų spaudoje daug rašyta, o ir gimnazijoje nuolat minimas jos vardas. Tad nuolat atsiranda iššūkis, kaip išradingiau pateikti turimą medžiagą. Šįkart vakaronėje trys iš pamokų pabėgę mokiniai – gimnazistai Laura Šukytė, Jekaterina Sverdlova ir Ričardas Parioka – netyčia pateko į laiko laivą, kurio pirmoji banga nunešė į K. Skrebutėnienės gyvenimo metus. Čia apžvelgtas moters gyvenimas, Ramintos Čepulytės, Justinos Janutėnaitės  ir Emilijos Rakštelytės  pasakojimą, kaip ir visą vakaronės programą, iliustravo mokytojo Stasio Keraičio kompiuterinė pateiktis su senovinėmis nuotraukomis, primenančiomis krašto istoriją.

Vakaronės neįsivaizduojamos be mokytojos Aldonos Misiūnienės parengtų mokinių dainų. Iš pradžių scenoje matėme visą antrą klasę, prie jų prisidėjo ir keli šeštokai, o paskui etnografinį būrelį papildė pulkelis aukštesnių klasių moksleivių bei mokytojų. Gražiai nuskambėjo Kristinos dainuotos vaikų dainos apie grybus, apie oželį, o bendra daina „Tverečiaus žmonėm daug vargo teko“, papildyta Pirmojo pasaulinio karo nusiaubto krašto vaizdais, priminė sunkią žmonių dalią. Kitą šios dainos variantą „Tverečiaus žmonės daug vargo matė“ padainavo Didžiasalio kultūros namų kvintetas, jam pritarė mokytojos Valentinos Sinkevič kanklininkių   ansamblis. Jau nebeįsivaizduojame renginių be mūsų skardžiabalsės Ramintos Čepulytės dainų. K. Skrebutėnienės „Žalioj girioj girelėj“, skambėjusi vakaronėje, tapo kone šios merginos vizitine kortele.  O programą paįvairino ir visus pralinksmino saviraiškos būrelio artistai, suvaidinę  pasaką „Našlaitėlė ir aukso obuoliai“, dar 1982 m. mokyklos kraštotyrininkams pasektą Kristinos dukters Albinos Skrebutėnaitės.

Antroji laiko banga, kurią pristatė Ieva Seliukaitė, Greta Gimbickaja ir Gintarė Jurėnaitė, visus nunešė į K. Skrebutėnienės anūkių Gertrūdos Taluntienės, Aldonos Radžiūnienės ir Irenos Talijūnienės vaikystę ir jaunystę. Tą laiką priminė jų – tikrų gražuolių – nuotraukos. O jų mokyklinius metus priminė mokytojos Liudmilos Račkauskienės šokių būrelis, parodęs smagų šokiuką „Noriu miego“. Dabar šios puikios moterys, visos įkopusios į devintą dešimtį, yra nuolatinės mūsų renginių dalyvės. Tik gėrėtis gali jų elegancija, gyvybingumu, puikia atmintimi ir gražiais balsais. Nejučia pradedi galvoti apie didžią dvasinę stiprybę, perduodamą iš kartos į kartą. Scenoje anūkės pasakojo apie močiutę ir dainavo jos dainų. Dvi dainas – „Ainu pasieniu“ ir„Stadula“ – iš pradžių moterys padainavo vienos, o paskui  kartu su etnografinio ansamblio dalyviais. Smagu, kai liaudies daina suvienija mažą, jauną ir seną.

Trečioji banga – Silvija Misiūtė, Jurgita Zavackytė, Viktorija Chatkevič – priminė pirmąją vakaronę dainų karalienės atminimui. Džiugu, kad į renginį atvyko viena jos vedėjų Sigita Telyčėnaitė-Genienė, dabar žinoma žurnalistė, kuri labai šiltai prisiminė 1984 m. atmosferą, mokinių nusiteikimą. Smagus jos pasakojimas apie kelionę pėsčiomis į tolimą Saplių kaimą naminės duonos  vakaronei parnešti atskleidė, su kokiu užsidegimu ruoštasi, dirbta. Sigitos mokykliniai metai tokie ir buvo: pažymėti jaunatviško entuziazmo, kūrybinės dvasios. Tos pačios vertybės svarbios jai ir dabar.

Kitas buvęs mokinys, nuo 2005 m. vakaronės tapęs nuolatiniu vedėju – Irmantas Mikulėnas, VU studentų atstovybės koordinatorius, Universiteto senato narys bei daugybę kitokių pareigų turintis visuomenininkas – į sceną atėjo su mama, mūsų gimnazijos anglų kalbos mokytoja Jūrate Sereičikiene, ir parodė puikų humoristinį numerį – K. Skrebutėnienės dainą „Ame, katinėli, dirvono plėšti“. Iš tiesų didžiulė dovana gimnazijai yra tokie nenutrūkstantys ryšiai su buvusiais mokiniais, už tai esame jiems be galo dėkingi. Jų darbštumas – per kartų kartas puoselėta vertybė, o ją vakaro pabaigoje  priminė „Tramtatulio“ laureatas penktokas Algirdas Pauliukėnas, tarmiškai pasekęs K. Skrebutėnienės pasaką „Tinginės paklostėliai“.

Renginyje kalbėję svečiai džiaugėsi gimnazijos įdirbiu, visų kartų žmonėmis scenoje, jaukia vakaro atmosfera. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad kultūros ministras Š. Birutis gimnazijos bendruomenei įteikė padėką už krašto kultūros gyvybingumo palaikymą, kultūros sklaidą ir K. Skrebutėnienės atminimo saugojimą.

Vakaronė  baigėsi didžiuliu bendru rateliu gimnazijos fojė ir pirmosios Advento žvakės įžiebimu.

J. Baltakio nuotr.

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje