Skip to content

Šiliniškės tragedija: sudegintas kaimas, sušaudyti vyrai

Jonas BALTAKIS

Raudonoji okupacija rajone paliko daug kruvinų pėdsakų: sudegintus kaimus, šimtus ištremtų į Sibirą, lagerius ar nužudytus vietoje rajono gyventojus. Apie Jaciūnų, Radučio kaimų tragedijas jau ne kartą buvo išsamiai rašyta. Yra dar vienas sudegintas rajono kaimas, apie kurį mažai žinoma. Savo kaimo tragedijos metines rytoj minės Šiliniškės (Linkmenų sen.) gyventojai. Kaimą 1944 m. gruodžio 12 d. sudegino ir vyrus sušaudė NKVD kariuomenė. Budriuose gyvenantis ignalinietis Vaclovas Žigas buvo betarpiškas tos dienos įvykių dalyvis. Apie šį įvykį dar 2005 m. mes, pagal V. Žigo prisiminimus, rašėme. Daugiau išsamesnių rašinių apie tai neaptikau.

Gaudynės

Devyniasdešimt vienerių ponas Vaclovas gimė ir augo Šiliniškėje, netoli Ginučių. Kai 1944 m. liepą sugrįžo rusai, jam jau buvo dvidešimt. Vyras pačiame jėgų žydėjime. Praūžus frontui, okupacinė valdžia jau rugpjūtį paskelbė vyrų mobilizaciją į kariuomenę. Vyko karas, todėl niekas nenorėjo guldyti galvą dėl svetimų interesų, juolab pačioje karo pabaigoje.

– Gruodžio 11 d. gavome žinią, kad kareiviai „šukuos“ kaimą, ieškos pasislėpusių nuo kariuomenės. O tuomet jau dauguma vyrų slapstėsi miške ar išsikastuose bunkeriuose. Aš taip pat buvau nutaręs įsirengti bunkerį, bet dar vietos nebuvau pasirinkęs. Sužinoję apie būsimą „valymą“, gruodžio 11 d. su keliais kaimynais nakčiai pasitraukėme į mišką. Visą naktį pragulėjome eglyne, bet kareiviai nepasirodė. Ryte, atsargiai apsidairęs, nutariau grįžti į namus. Buvau sušalęs ir alkanas. Atėjau, pavalgiau ir atsiguliau. Staiga į trobą įbėga kaimyno mergaitė ir šaukia: „Ruskiai ateina…“ Aš – prie lango, žiūriu, prie kaimo artėja kareiviai. Kad būtent jie, rodė durtuvai ant šautuvų. Durtuvus turėjo tik kareiviai. Nustvėriau kai kuriuos drabužius ir pasileidau bėgti į priešingą pusę, nei kareiviai ėjo. Reikėjo perbėgti nedidelį lauką, už kurio jau buvo miškelis ir gili griova. Sėkmingai pribėgus iki jos krašto, parūpo pasižiūrėti – ar nesiveja. Sustojau, atsisukau. Matyt, tik tuomet mane ir pastebėjo, ėmė šaudyti. Nepataikė. Nėriau į tą griovą ir ėmiau bėgti link Pakaso ežero. Ežero atabradais nubridau iki Papiliakalnės k., pasukau į kalnus. Ten, kur dabar apžvalgos bokštas stovi. Tuomet ten miškas dar žemas buvo, tai gulėjau apsidengęs paparčiais. Iš pradžių nuo Šiliniškės vėjas atnešė šūvių aidą, o vėliau pamačiau gaisro pašvaistę, – prisimena V. Žigas.

Bėglius šaudė, trobas degino

Kas dėjosi kaime vyrams pabėgus, Vaclovui papasakojo tėvas ir kaimynai. Kareiviai prie Paūkojės sugavo ir nušovė iš Šiliniškės gaudynių metu pabėgusį Adolfą Gaižutį. Tuomet rusai taip elgėsi: nušautą atveždavo į kaimą ir klausė žmones, ar jį kas pažįsta. Kad galėtų po to imtis represijų prieš jo šeimą. Žmonės, žinoma, neišduodavo, kad pažįsta. Taip tąkart ir visi šiliniškiai elgėsi. Išskyrus Petrą Valiuką. Šis, pamatęs žuvusiojo kūną, leptelėjo: „Tai gi čia Gaižučių Adolpa…“. Tuomet kareiviams vadovavęs karininkas davė komandą padegti Gaižučių sodybą. Padegus tvartą, iš jo išbėgo ten besislapstęs Adolfo pusbrolis, kurį kieme iškart suvarpė automato serija…

Kareiviai tąkart turėjo tikslią informaciją, kiek kiekvienoje šeimoje buvo šaukiamojo amžiaus vyrų. Todėl ėjo iš trobos į trobą ir jų namuose neradę, trobesius degino. Pasak V. Žigo, šiuos duomenis kareiviams greičiausiai perdavė vienas paauglys iš Šiliniškės. Jis prieš kurį laiką buvo sulaikytas miške su sprogmenimis, kuriuos radęs nešėsi namo. Nuvežtas į Saldutiškį (tuomet Šiliniškė priklausė šiam valsčiui), buvo ištardytas ir paleistas. Vėliau pats netiesiogiai išsidavė, išvardinęs visus kaimo vyrus…

Tą dieną Paūkojės k. buvo sugautas ir nužudytas dar vienas bėglys – Juozas Gaižutis, Adolfo brolis. Kaimo moterys maldavo kareivių jo nežudyti, sakė, jis – labai geras žmogus, tačiau kareiviai liepė J. Gaižučiui bėgti arimo išmestine, o į bėgančio nugarą paleido automato seriją…

Į kariuomenę

Po gruodžio 12-osios tragedijos Šiliniškėje liko tik viena – P. Valiuko, atpažinusio A. Gaižutį – sodyba. Už šią paslaugą kareiviai jos nedegino. Prieš gaisrą čia buvo 5 sodybos, gyveno apie 40 žmonių. V. Žigas su šiliniškiais dar apie mėnesį slapstėsi, gyveno bunkeriuose, bet 1945 m. sausį, kariuomenei vėl rengiantis gaudynėms ir miškų „valymui“, nusprendė likimo neerzinti. Tuomet partizanai tose apylinkėse dar buvo reti, todėl visi vyrai grįžo namo ir patys pasiprašė į kariuomenę.

Vaclovas joje tarnavo daugiau nei dvejus metus, iki 1947 m. pavasario. Kariauti neteko. Jo dalinį ruošėsi išsiųsti į Tolimuosius rytus kovai su japonais, bet po to,  kai 1945 m. rugpjūtį amerikiečiai ant Japonijos numetė dvi atomines bombas, dalinio ten nesiuntė.

Partizanai neskriaudė

Grįžęs iš kariuomenės, Vaclovas savo kaime ėmėsi statytis namus. Juos po to gruodžio pasistatė ir kiti kaimynai. Kaimas vėl atgijo.

Pačiame įkarštyje buvo partizaninis karas. Miško broliai buvo dažni svečiai ir V. Žigo sodyboje. Ateidavo, nakvodavo, buvo maitinami.

– Kartą atėjo du vyrai, sako, šiandien pas tave nakvosim. Atsigulė, ginklus ant staliuko susikrovė. Rytas seniai išbrėško, dienoti ėmė, o jie nesikelia. Gal apie vienuoliktą atbėgęs mano pusbrolis sušuko – į Šiliniškę stribai važiuoja! Miškiniams rėkiu – kelkitės! Šie pašoko ir pasitraukė nepastebėti, o netrukus ir stribai sugužėjo. Jei ne pusbrolis, partizanus būtų radę miegančius, o trobą, ko gero, vėl dūmais paleidę, – pasakojo V. Žigas.

Šiaip jau partizanai Vaclovui niekada nepriekaištavo dėl tarnybos kariuomenėje, net kai buvo atostogų atvykęs ir du mėnesius namuose gyveno.

Palaidojo partizaną

Vaclovui įstrigo atmintin, kaip vieną žuvusį partizaną laidojo ir jau Atgimimo metais jo kapą suradęs, palaikus atidavė giminėms. 1949 m. dešimties partizanų būrys dieną apsistojo netoli kaimo, stataus kalnagūbrio šlaite. Susikūrė laužą. Kitu kalno šlaitu ėjo Saldutiškio stribai. Gal taip ir būtų prasilenkę, bet vienas iš stribų užuodė dūmus. Apėjo kalną iš kitos pusės, pamatė aplink laužą susėdusius partizanus ir ėmė pliekti iš automatų. Du buvo nukauti vietoje, o vienas, sužeistas į koją ir krūtinę, bėgo dar apie puskilometrį. Negalėdamas toliau eiti ir nenorėdamas būti našta kitiems – nusišovė. Stribai abu nukautuosius išsivežė, o to, trečiojo, nepastebėjo. Atėję partizanai liepė Vaclovui padirbti karstą ir palaidoti. Karstą daryti buvo pavojinga, todėl padarė medinius skydus, tamsiai po vienam sunešiojo į mišką, iškasė duobę, žuvusiojo kūną paguldė ant vieno skydo, kitu uždengė. Taip ir palaidojo.

Tačiau stribams ir negyvi partizanai kėlė siaubą. Jie jau vasarą surado kapą ir jį išniekino – atkasė ir kūną paliko žvėrims. Vėliau kapas su palaikais miško darbininkų vėl buvo užkastas…

– Atgimimo metais išsiaiškinta, kad tas nusišovęs partizanas – tai Petras Araminas nuo Rokiškio. Atvažiavo jo giminės. Dar prieš tai ilgai ieškojau jo kapavietės, bet vis nerasdavau. Vietovaizdis buvo labai pasikeitęs. Vėliau pamaniau – kapo vietoje turėtų būti įdubimas. Vietovę metras po metro „šukavau“ ir radau. Palaikus giminės išsivežė, – Šiliniškių istorijas baigia pasakoti Vaclovas.

Įamžintas atminimas

V. Žigas neturėjo ir Laisvės kovų dalyvio statuso, kuris jam priklausytų. Dar prieš dešimtmetį sakė, jau ir neieškos, kiek čia jam liko šiam pasauly svečiuotis, o jis ir šiandien šiapus. Turėjo jis net partizanų jam išduotą padėkos raštą su parašais ir antspaudu. Bet tuomet tokį popierių buvo pavojinga laikyti. Paslėpė dėžutėje miške, o laikas „suvalgė“ ir tą dėžutę, ir jos turinį.

1991 m. susirinkę šiliniškiai ir iš šio kaimo kilę gyventojai vietinio Juozo Kindurio rūpesčiu kaimo atminimą pagerbė ir įamžino, pastatydami lauko riedulį ir kryžių, kurį padarė V. Žigas. Ant akmens dabar yra iškaltas ir atitinkamas užrašas. 

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje