Skip to content

Ateisiu tylią naktį…

MI informacija

Vidiškių gimnazijoje akcija ,,Knygų Kalėdos“ prasidėjo Pauliaus Širvio 95-ųjų gimimo metinių minėjimu, kuris vyko literatūrinių skaitymų forma. Renginyje susitiko poezijos ir muzikos mūzos, trys P. Širvio kūrybos mėgėjų kartos, Vidiškių gimnazijos ir miestelio bendruomenių nariai.

Dalyviams renkantis į salę, skambėjo bardo Olego Ditkovskio dainos ,,Aš toks vienas“ įrašas, vėliau Vidiškių senjorų klubo ,,Verpetas“ atliekamos dainos „Tau“ ir ,,Vai, žydėkit linai“, Silvijos Savickytės ir Gabrieliaus Bielinio – ,,Prie pasakų miesto“. Tiek daug dainų skambėjo todėl, kad P. Širvio kūryba priskiriama dainuojamajai lyrikai. Jos ištakos – liaudies daina. Pats autorius yra sakęs, kad tėvai daugiau nieko jam ir broliui nepaliko, tik dainą. Turėdami gražius stiprius balsus ir patys dainuodavo taip, kad lempos gesdavo, ir kitus paragindavo.

Iš dainų ir pasaulio darnos, harmonijos ilgesys, ir su kosmosu susiję įvaizdžiai. P. Širvio eilėraščiuose vaikinas mylimosios ilgisi kaip saulės, renkasi ją kaip žvaigždę. Žvaigždė tampa ir įsivaizduojamo susitikimo tik žvilgsniais vieta, ir merginos auskarais, palaidinės sagutėmis. Semdama vakaro tylą, jį lyg liaudies dainų mergelė kibiruose neša po mėnulį, po kojomis laisto žvaigždes.

Aptarę pamėgtus P. Širvio įvaizdžius, peržvelgiame ryškiausius jo biografijos puslapius: viltingąjį – apie gimtinę, vaikystę, mokslo metus; rūsčių išbandymų – apie karo metus, nelaisvę, pabėgimus iš karo belaisvių stovyklų; romantiškąjį – apie meilę Alfonsai Žegliūnaitei; brandųjį – apie šeimą, darbą, knygų leidybą; mėlynąjį – susijusį su darbu jūroje, laivuose ir tragiškąjį – apie paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį, jau, deja, be kūrybos…

Raiškiai skaitomais posmais gimnazijos skaitovai atskleidė biografijos įvykių atgarsį poeto kūryboje. Ypač maloniai stebino vaikinų pasiryžimas išmokti atmintinai daugiaposmius eilėraščius, o kai kurios merginos išmoko jų ir po du. Viliamės, kad Deivido Baubino, Emilio Drūteikos, Ovidijaus Nasevičiaus, Modesto Mackevičiaus, Algimanto Čeponio, Ernestos Paslauskaitės, Adelės Misiūnaitės, Augustės Palenčiūtės atmintyje tie posmai gyvuos ilgai ilgai, rusens širdyje lyg karštos žarijos, kurių negali nei užgesinti, nei kitam atiduoti.

Iš visų Lietuvos medžių, P. Širvys labiausiai mylėjo beržą, tapatinosi su juo, eilėraštį apie jį laikė geriausiu savo kūriniu. Beržai supo jo vaikystės namus, išeidamas iš gimtinės prašė eigulio jų nenukirsti, prie jo amžino poilsio vietos Antakalnyje teberymo rašytojų pasodintas vienišas beržas. Garsiausia poeto eilėraštį ,,Aš – beržas“ labai įtaigiai padeklamavo vidiškietis Mindaugas Ribokas.

Nuoširdžiai dėkoju visiems skaitovams, dainininkams, pagalbininkams ir žiūrovams, o ypač senjorų klubui „Verpetas“. Tikimės, kad gimnazijos ir miestelio bendruomenių ryšys tik stiprės… 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje