Skip to content

Darbšti moteris jėgų semiasi rankas suleisdama į kvepiančią žemę

Lina RAGINYTĖ

Mums nelengva nuoširdžiai suprasti, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas ir savaip ypatingas. Lengviau pasmerkti ir nusigręžti, nei pabandyti suprasti. Tiesą sakant, mes  dažnai imituojame supratingumą, bandome būti mandagūs ir tolerantiški, nors viduje kunkuliuoja pykčio  katilas. Tam mes turime pasiteisinimą ir turbūt gana dažnai jis priimtinas – juk ne visada galime bendrauti tik su tais, su kuriais norime. Gana dažnai esame priversti būti visiškai nepriimtinoje ir net priešiškoje aplinkoje.  Mano pašnekovė Irena Juršienė – viena iš tūkstančių tų žmonių, kuriems nelengva būti savimi, nes netikėtos ir nelauktos ligos  kasdien  primena apie save bet ir suteikia galimybę vertinti ir džiaugtis tuo  ką turi.

Prieš penkis dešimtmečius Didžiasalio kaime, Ignalinos seniūnijoje, Šukėnų šeimoje gimė rudaakė mergaičiukė, atsinešdama su savimi ir savo likimą. Ūkiškoje, darbščioje ir draugiškoje šeimoje jaunėlė nuo mažens išsiskyrė darbštumu ir užsispyrimu. Būdama penktoje klasėje, Irena, grįžusi po pamokų, bėgdavo į fermą padėti mamai. Maža mergaičiukė darbštumu ir vikrumu stebindavo suaugusius: kad mama po darbų greičiau sugrįžtų į namus ir daugiau laiko praleistų kartu, Irena rankomis pamelždavo 8 karves, tokiu būdu sutaupydama laiko ir palengvindama Mamai.

Tuometinėje Zuikų aštuonmetėje mokykloje baigusi 8 klases, Irena mokslus tęsė Ignalinoje. Baigusi vidurinę mokyklą, iškeliavo į Kauną.

 „Aš labai norėjau būti medicinos seselė, tačiau mama griežtai pasakė, kad ir vienos medikės namuose pakaks (sesuo – slaugytoja) ir išlydėjo į Kauną mokytis padavėjo-barmeno amato. Jei būčiau jos nepaklausius, o darius tai, ką norėjau – gal ir mano gyvenimas būtų kitaip susiklostęs. Kai grįžau, kaip tik buvo atidaryta kavinė „Žuvėdra“ ir mane priėmė dirbti padavėja. Vėliau, „Žuvėdrai“ tapus restoranu, gavau barmenės pareigas“, – pasakoja Irena.

Dirbdama „Žuvėdroje“, sulaukus 25-erių, Irena sukūrė šeimą. Po kelerių metų su vyru Valentinu ji susilaukė sūnaus Karolio. Ką ir bekalbėti – namai prisipildė džiaugsmo, šurmulio, jaudulio, mielos netvarkos… ir visai kitokios gyvenimo prasmės. „Gimus vaikui ir mūsų šeimos gyvenimas įgijo visai kitokią prasmę, persidėliojo prioritetai. Kai dabar atsigręžiu ir pažvelgiu į tuos praėjusius metus, suprantu, kad vaiko dėka mes išmokome nebūti savanaudiškais, išmokome gyventi ne tik dėl savęs ir savo poreikių, bet ir dėl kito“, – svarsto moteris.

Irenos ir jos vyro gyvenimą stipriai paženklino ligos. Ir nors abu dar pakankamai jauni ir galintys kurti ir kurti bei tobulinti savo gyvenimą, dabar ramiai ir tik po truputį, po mažą žingsnelį juda pirmyn. Judviejų sūnus sostinėje studijuoja logistiką, o atostogų metu keliauja į užsienį užsidirbti pinigėlių, tobulinti kalbos įgūdžių, semtis patirties. Gerai užsirekomendavęs vaikinukas, kasmet laukiamas toje pačioje įmonėje Anglijoje.

Vos prieš metus Irena pradėjo dirbti puse etato Dienos centre valytoja (Dūkšto globos namų  Dienos socialinės globos ir priežiūros). „Nors turiu negalią, tačiau esu iš dalies darbinga ir esu labai laiminga gavusi šį darbą. Pradėjusi dirbti, tiesiog atsigavau. Aš kasdien skubu į darbą, nes man ten patinka. Vyksta judėjimas. Žmonės bėga, skuba, dirba. Kartu su jais ir aš pasitempiu, stengiuosi neatsilikti ir net skausmai, regis, kažkur pradingsta. Žmogui labai svarbu būti reikalingam“, – nė trupučio nesidrovėdama pasakoja Irena.

Dienos centras užima didžiules patalpas, tačiau dalį jų nuomoja Neįgaliųjų draugijai. Irena yra ir Neįgaliųjų draugijos narė, todėl moteris geranoriškai, be jokio papildomo užmokesčio, be atlygio ir paskatinimo, kasdien plauna ir visas Neįgaliųjų užimamas patalpas. Sunku suprasti tokį moters atsidavimą, tačiau, kaip ji ir pati sako, svarbiausia žmogui – būti reikalingam. Ji visai nelaukia jokių padėkų – ji paslapčia džiaugiasi, kad gali bent kažkaip prisidėti prie savo likimo draugų kasdienybės palengvinimo.

Grįžusi į namus, Irena imasi kasdienės ruošos. Be išskirtinio entuziazmo, nes stovėjimas prie puodų – ne jos gyvenimo prasmė. „Žiemos man – liūdnesnės, tačiau aš atsigaunu šiltuoju metų laiku, kai galiu rankas suleisti į kvepiančią žemę. Užsimerkiu ir jaučiu, kaip pas mane sugrįžta jėgos (pažįstamas, tik retai kam suprantamas jausmas – autor. past.). Mano kieme gausybė gėlių ir nors aš nemoku tų įmantrybių ir augalų derinimo subtilybių, aš tiesiog grožiuosi kiekvienu žiedu, kiekvienu dailiu augalėliu“, – mintimis į jau pavasarį nuklysta Irena.

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje