Skip to content

Advento renginiai ir išgyvenimai Vidiškių gimnazijoje

MI informacija

Vidiškių gimnazijoje minimas visas Advento laikotarpis. Jis savaip paliko žymę bendruomenės gyvenime. Čia vyko įvairūs renginiai. Svarbiausia tai, kad skatinome išgyventi šį laiką, primindami, kuo jis svarbus ir kaip jį reikėtų vertinti.

Adventas skaičiuoja paskutines dienas. Tik ar pajutome jo esmę ir tikrovę savo gyvenime? Jau tradicija tapo susikaupimo popietės daugelyje organizacijų, bendruomenėse ir mokyklose. Adventas mūsų akyse, ausyse ir burnoje. Tačiau, ar širdyje tikrai Adventas? Tradicija ne visada sukuria tikrovę dvasiniam išgyvenimui, sąmoningumui ar supratimui. Sunku šiuolaikiniam žmogui atsispirti banalumui ir pritaikyti savo gyvenime tai, ką sakome, išreikšti tai darbais ar veiksmais. Vis gi leidžiame lietis žodžiams, kurie priverčia susimąstyti šalia esantį, dažnai paliečia paties kalbančio širdį ir žodžiai virsta darbais. Tęsiame tradiciją ir tikiu, kad vieną dieną pradėsime gyventi tuo, ką kalbame. Vidiškių gimnazijoje kiekvieną gruodžio mėnesio ketvirtadienį, vyko renginiai, skirti visos bendruomenės dvasiniam atsinaujinimui – ypač mokiniams, tai: Pauliaus Širvio 95-ųjų metinių paminėjimas, organizuota pasakų popietė pradinių klasių mokiniams, o paskutinis ketvirtadienis atvėrė duris į meninės kompozicijos ,,Šviesa tamsoje“ renginį. Į susirinkusių širdis prabilo ,,elgeta‘‘- gimnazijos mokinių tarybos pirmininkė Augustė Palenčiūtė. Apie tai, kaip nyku, tamsu, gūdu ir šalta ne tik aplinkui, bet ir žmogaus širdy; gyvenime daug sumaišties ir nerimo, nes neturime laiko: nežinome kas esame, ko atėjome į šį pasaulį ir koks yra gyvenimo tikslas. Taigi, kodėl tiek daug tuštumos mūsų širdyse, vienuoliktokės Indrė Trusevičiūtė ir Karolina Nasevičiūtė paaiškino gyvenimo paradoksais. Gal ir tikrai ausimis išgirdę ir širdimi supratę pasakytus žodžius galime keisti daugelį dalykų. Juk iš tiesų mūsų keliai platesni, bet siauresni požiūriai; namai didesni, bet mažesnės šeimos; mūsų moksliniai laipsniai yra aukštesni, bet žodžiuose ir darbuose mažiau prasmės; daugiau patogumų, bet mažiau laiko. 

Kai pagalvoji apie laiką, kuris kažkur dingsta, ir kai daugelis prabyla, kad niekur nespėjame – tai puikiausiai galima pateisinti tuo, kad išmokome skubėti, bet nemokam palaukti; pelnas ir lėkšti santykiai tapo mūsų laiko vagimis. Mes mažai juokiamės, esam per daug pavargę ir pikti, kalbam per daug, mylim per retai, nekenčiam taip dažnai. Prabangūs ir išpuošti namai tampa tušti, kuriuose nėra šilumos; didinam turtus, bet mažinam vertybes.

Labai abejoju, kad dabartinės tradicijos kuria mūsų kultūrą ir papročius. Manau, kad lietuviško identiteto nebeliko, nes keliaujam į Europą nežinodami kaip ir su kokiomis vertybėmis. Ekonominiai ir politiniai prioritetai tapo svarbiausi. Žmoniškumo pamatai žlunga. Gyvenime ir veikloje pasireiškia vis daugiau tuštybės, kuri išbalansuoja gyvenimą. Augustės Palenčiūtės, Indrės Trusevičiūtės ir Karolinos Nasevičiūtės skaitomos Marijos Katiliūtės eilės ,,Uždekit žmonės žiburius širdžių“ privertė pagalvoti apie pasirinkimus meilėje žmogui ir Dievui.

Ruošiamės švęsti Kristaus gimtadienį, todėl esmė yra gerume, užuojautoje, gerame žodyje, kad net širdys sušiltų. Meilė, kurią Kristus išreiškė pasiaukodamas ant kryžiaus už mus, pasilieka su mumis per visas dienas. Bet ar priimame šią meilę kaip dovaną? Ar patys dovanojame pasiaukojančią meilę kitam? Klausimai lieka atviri mūsų širdims. Septintos klasės mokinės Ernesta Paslauskaitė ir Gabija Patiejūnaitė sugebėjo tai išreikšti angelo ir vaiko vaidmenyje ,,Ims ir išsipildys“, nes stebuklai vyksta. Jie vyksta tame pačiame laike, kuriame gyvename mes įsiklausydami į savo mintis: pamatydami savo poelgius, bendraudami ar skirdami laiko gyvenančiam nepritekliuje ir dvasiniame nuopuolyje. Tada prasideda tikros Kalėdos, apie kurias mums pasakojo Jokūbas ir Simonas Čeponiai, o vienuoliktos klasės mokiniai Karolina Nasevičiūtė ir Edvinas Balinskis priminė apie nepaprastą Kalėdų grožį gamtoje, pasipuošiantį nuostabiu žiemos drabužiu: didinga paslaptis aplanko mus susėdus prie Kūčių stalo, kai išsiskleidžia jaukūs ir paprasti šeimyniški žodžiai, suraišioti šilkiniais kaspinais, o virš mūsų, sietyne sūpuojasi nuo šurmulio pavargusi ir atsargiai išvyniota ramybė vaikystės namams. Taigi, mes dar vaikiškai dėliojam norus į dėžutes, mažas ir dideles, rūpestingai jas rikiuojame arba pamirštame kažkur. Bet vieną kartą tie norai ir svajonės ima ir išsipildo. Dažnai mūsų akys žiūri, bet nemato, ausys klauso, bet negirdi, o iš burnos išeinantys žodžiai vis dar nepavirsta darbais. Gyvename laukimu, kol per savo pačių klaidas ir nuodėmes pajuntame poreikį keistis ir keisti. Ir kaip gaila, bet visa tai dar yra laike. Išdrįskime norėti ir nebijokim pažadėti – tai šitiek daug ir tiek mažai. Tai netelpa širdy ir telpa saujoj. Būkite kantrūs. Kalėdų laukimas – mažytis, bet svarbus žaidimas… Toks gražus, kad vis žaidžiame jį iš naujo.

O ką jei ims ir išsipildys? Juk Kalėdos didelių stebuklų metas. Tikėkime, nes mūsų laike veikia pats Kristus.

Renginio pabaigoje padėkos ir sveikinimo žodį tarė gimnazijos direktorė Jūratė Sveikauskienė. Ji pasidalino Betliejaus Taikos ugnimi, kuri ketvirtadienio vakarą pasiekė Ignaliną, su gimnazijos bendruomenės mokytojais ir mokiniais. Palaiminta Ignalinos Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčioje, buvo atnešta į Vidiškių gimnaziją Ignalinos ateitininkų.

Adventas – laukimo metas. Kas tas laukimas ir ko galiu laukti? Betliejaus Taikos ugnis, kuri keliauja po Europą ir kitas pasaulio šalis – kas ji?

Į šį klausimą puikiai atsako pasakėčia apie TAIKĄ.

– Pasakyk, kiek sveria snaigė? – paklausė zylė balandžio.

– Ne daugiau nei nieko, – atsakė šis.

– Tuomet papasakosiu tau nuostabią istoriją, – tarė zylė. – Aš tupėjau ant eglės šakos, visai arti kamieno, kuomet pradėjo snigti; ne taip smarkiai, kaip šėlstant pūgai, bet lyg pasakoje, be garso ir be svorio. Kadangi neturėjau ką veikti, skaičiavau snaiges, krintančias ant šakų ir spyglių ir pasiliekančias kaboti. Jų buvo lygiai trys milijonai septyni šimtai keturiasdešimt vienas tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt dvi. Vos tik nukrito trys milijonai septyni šimtai keturiasdešimt vienas tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt trečioji – ne daugiau nei visiškas niekas, – šaka nulūžo.

Tai tarusi zylė nuskrido.

Balandis, kuris nuo pat Nojaus laikų yra šių klausimų žinovas, trumpai pamąstęs, tarė pats sau:

– Galbūt tik vieno vienintelio žmogaus balso dar trūksta ir pasaulyje įsiviešpataus taika.

Gal jūs esate vienas iš TŲ?

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje