Skip to content

Ignalinoje per amžius oš miškai

Lina RAGINYTĖ

Nelabai turbūt kas ginčytųsi jog, medis ir miškas bet kurios kartos, bet kokių įsitikinimų žmogui yra nepaprastai svarbus. Ir anokia čia bėda, kad ne kiekvienas gebam įvardint jo naudą ir reikšmę mūsų gyvenimuose. Regis, jei negalėčiau bent kartą per mėnesį perlėkti per mišką, nepaisant to, kad gyvenu kone miške (visomis prasmėmis), tai nebeaišku, kaip tada išvis gyvent. Kažkas į pasaulį žvelgia iš padanges siekiančių daugiabučių ir, gink Dieve, nenužengia nė žingsnelio nuo asfalto ar šaligatvio plytelės. Tačiau ir man, ir tam kitam bei trečiam kvėpavimą, regis, užspaudžia, stebint vieną paskui kitą ištisomis dienomis medieną gabenančius automobilius. Vis dažniau girdime pasvarstymus, kad mūsų anūkai mišką ir tikrą medį, kaip beje, ir tikrą paršelį, kurį dėl kažkieno užgaidų: „pridusint“ kaimiečius, išnaikino esą dėl afrikinio kiaulių maro, matys tik senovinėse pasakų knygelėse. Technotronikos amžiui juk tereikia absoliučiai valdomų ir visiškai paklūstančių bedvasių būtybių. Tačiau Ignalinos miškų urėdas Alfredas AŠKELĖNAS, kaip specialistas, iš dalies kontroliuojantis situaciją, žvelgia kiek optimistiškiau. Pasak jo, Ignalinoje per amžius oš miškai, nors ir medžiai, kaip ir bet kuris gyvas organizmas, turi savo gyvavimo laiką, kuris nėra amžinas. Kaita būtina.

Nėra pagrindo baimėms

„Žmones, ypač kaimo, labai baugina iškirstos biržės. Štai augo augo miškas, o staiga – plynas laukas ar kalnelis. Taip jau yra. Bet skubėti panikuoti tikrai nėra pagrindo. Penkiasdešimt procentų miškų Ignalinoje valdo urėdija, kitus penkiasdešimt procentų – privatininkai. Už juos mes neatsakome, tačiau to, ką prižiūrime mes, pakaks, kad žemėje gyvybė neišnyktų (šypsosi urėdas – autor. past.). Mes labai griežtai vykdome miškotvarkos darbus. Nacionalinė miškų tarnyba išduoda leidimus kirsti medžius tiek mums, tiek privatininkams. Tačiau skirtumas tas, kad mes 70 proc. viso savo pelno grąžiname atgal į mišką, veisdami, prižiūrėdami naujus miškus. Pagal įstatymą visi miško savininkai privalo atsodinti iškirstą mišką, tačiau šimtu procentu tai daro tik urėdija. Mes ne tik atsodiname – jį  metų metais prižiūrime, kad miškas tinkamai suaugtų. Sodiname įvairius miškus: ir eglynus, ir mišrių lapuočių – viskas priklauso nuo dirvožemio sandaros.

Ar kada pagalvojote, kas būtų, jei nebūtų kertami miškai? Sulaukę brandos, medžiai ima džiūti, lūžinėti, po jais nebeauga jokia kita augmenija. Tokie miškai taptų neįžengiami ne tik žmonėms,  juose nebeturėtų ką veikti ir žvėrys. Žvėrys negyvens sename miške, kuriame nėra kur slėptis. Jie mėgsta šabakštynus, tankesnius jaunuolynus, kuriuose esi nematomas, bet girdi kiekvieną svetimą  žingsnį. Taigi, nereikėtų nei nuvertinti, nei pervertinti žmogaus santykio su gamta.

Kalbant apie privatininkus, tai jų taip pat negalima apibrėžti vienu sakiniu. Dalis jų – stambios įmonės, kurios perdirba medieną ir tikrai stengiasi prižiūrėti kirtavietes, atsodinti miškus, nes toks yra jų verslas, tačiau yra ir tokių, kurie tesivaiko trumpalaikio pelno, gyvendami šia diena. Tokiais dažniausiai būna senolių miškus paveldėję anūkai, kurie parduoda bet kam miškus, pasiima pinigus, ir nesuka galvos, kas bus paskui. Protingi šeimininkai sugeba ir mišką prisižiūrėti, ir pasimalkauti jame. Mes nuolat organizuojame mokymus miškų savininkams. Patariame, kaip juos atsodinti, kaip prižiūrėti ir kita.

Nepatingėkite žvilgterėti į eglės viršūnę. Jei ji suapvalėjusi, vadinasi medis nebeauga ir nebebrandina kankorėžių – medis perėjo į nykimo stadiją. Žmonės domisi, kodėl, regis, žaliuojantys ir sveiki medžiai ima ir vis sparčiau ir sparčiau virsti su šaknimis. Tai – ligų pasekmės. Dažniausia taip nutinka uosiams – jų šaknis suėda juodasis puvinys ir medis iki paskutinės minutės merdėja ir nebeišlaikęs jo svorio šaknų likučiai pasiduoda. Tokius medžius reikia pjauti be  gailesčio, o į jų vietą pasodinti atsparesnius, greitai augančius ir  gražesnius beržus. Visada prieš įveisiant mišką derėtų pasikonsultuoti su mumis.

Ir tikrai noriu nuraminti visus gyventojus, kad miškais mes rūpinomės ir rūpinsimės. Jie žaliavo ir žaliuos. O visiems gamtos mylėtojams derėtų pasirūpinti, kad kuo mažiau šiukšlių atsidurtų miškuose, nes jos tikrai nepadeda nei miškui, nei žvėrims“, – prašo urėdas Alfredas.

Medžio galia

Žmogaus ryšį su medžiu pastabėjo išminčiai dar žiloje senovėje. Vieni jų – „maitina“ žmogų, kiti padeda atsikratyti nereikalingo, apsunkinančio streso. Prie „maitinančių“ savo energija priskiriami ąžuolai, akacijos, beržai, pušys, klevai, gluosniai, liepos, kaštonai, uosiai, šermukšniai, obelys. Pasisavina žmogaus energiją – drebulės, topoliai, eglės, alksniai, ievos (prie jų žmogui reikėtų eiti, kai jo paties bloga energija, sukelta pykčio, stresų, mat šie medžiai pagerins savijautą išsiurbdami blogą energiją. Ištirta, jog savo energiją, nors kiek silpnesnę, skleidžia ir nupjauti medžiai: rąstai, lentos, net pjuvenos. Prietaisai rodo, jog atitinkamą energiją skleidžia ir mediniai baldai, parketas. Tai jau buvo aišku ir iš to, kad žmonės senovėje, kaip jau minėta, gydė savo negalias dėdami prie kūno biologiškai aktyvių taškų medienos gabalus. Kiekvienas žmogus tų taškų turi daug: jie delnuose, pėdose ir kitur. Taigi jei, pavyzdžiui, baldai pagaminti iš ąžuolo (pasirodo, šią medieną verta rinktis ne vien dėl jos tvirtumo!), beržo lentų, jie ne tik spinduliuos gerą energiją namuose, bet, žmogui tiesiogiai su jais kontaktuojant, gerins organizmo imuninę sistemą, gydys net chronišką poliartritą, normalizuos arterinį kraujospūdį. Įrodyta, jog ąžuolo baldai  gerina smegenų veiklą (verta ant tokių sėdėti mokantis!), o beržo medienos baldai padės nugalėti gripą, slogą.

Namuose verta turėti ir kitų pirmosios grupės medžių medienos – pušies, uosio, liepos, obels – daiktų. Jie kelia bendrą organizmo tonusą, stiprina atsparumą ligoms.

Antros grupės medžiai, išsiurbiantys neigiamą energiją, augantys padeda malšinti uždegiminius procesus, tačiau gaminti iš drebulės, eglės, topolio ar alksnio baldus bei namų daiktus nerekomenduojama, nes jie gali (žmogui nuolat su jais kontaktuojant) pabloginti sveikatą.

Eglutės lai puošia namus

„Tikrai nereikia baimintis švenčių proga pasipuošti namuose tikrą žaliaskarę. Manau, iš senolių perimta tradicija turi kur kas gilesnę prasmę ir pravartu tos tradicijos laikytis. Miškui jūs tikrai nepakenksite, nes eglutės urėdijoje ir girininkijose parduodamos tos, kurios jau iš anksto suplanuotos nukirsti. Tai tos, kurios išaugę pakelėse, po aukštos įtampos laidais ar kertamos retinant jaunus eglynus. Parsinešdami jas į namus, žalos gamtai nepadarysite. Nors, tarkim, mano šeimos namuose daugelį metų puošiama didelė eglės šaka. Kalėdų tradicijos – kiekvienos šeimos pasirinkimas. Svarbiausia, kad ta eglutė ar šaka džiugintų akį, įkvėptų šventinę nuotaiką, įprasmintų Kalėdas ir šeimos buvimą kartu. Gražių ir jaukių švenčių visiems!“, – šventinių patarimų pažeria urėdas Alrfredas.

Visada pravartu išgirsti išmanančio specialisto nuomonę. Kad susivoktum pats ir kad kitam pasakytum. Taip jau nutinka, kad pirmiausia esame linkę  vertinti situaciją, o tik paskui aiškintis priežastis ir aplinkybes.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje