Skip to content

Meilė gimtinei ir šokiui sukūrė Elenos gyvenimą

MI informacija

Šokių kolektyvas „Gaja“, vadovaujamas visoje respublikoje gerai žinomos choreografės Elenos Skripkauskienės, mini savo kūrybinės veiklos dešimtmetį. Šią šventę visi galėjo švęsti kartu su „Gajos“ žmonėmis antrąją Kalėdų dieną tradiciškai Kultūros ir sporto centre vykusiame koncerte. Šiam kolektyvui 2014 m. garbios komisijos sprendimu paskirtas solidžiausias rajono savivaldybės apdovanojimas – Miko ir Kipro Petrauskų premija.

Nuo 1981 m. E. Skripkauskienė gyvenimą švenčia šokio sūkuryje. Atidavusi draugei paskyrimą Vilniuje, parvyko į gimtąją Ignaliną. Iš ten buvo „komandiruota“ į kažkada administraciniu centru buvusį Dūkštą. Dvejus metus šokti kvietė jame gyvenusius žmones, tarp jų net du merus.  Įvertinusi jaunos choreografės sugebėjimus, tuometinė rajono valdžia parsikvietė ją į rajono centrą. Čia atvykusi jau rado paskelbtą respublikinį pagyvenusių žmonių šokių kolektyvų konkursą Aukštaitijos nacionalinio parko prizui laimėti. Subūrė „Keružį“, pradėjo jam vadovauti, dalyvauti dainų šventėse ir konkursuose, koncertinėse programose, kurti temines menines šokio programas, vesti renginius, dirbo gausybę kitų darbų, nes kultūros centruose jie tampriai susiję. Veiklos ribos plėtėsi: atsirado šaunūs jaunimo šokių kolektyvai Ignalinos ir Vidiškių gimnazijose, susikūrė „Svetyčia“, kuriai keletą metų vadovavo tik entuziazmo vedina, vėliau perėmė vadovavimą „Gajos“ suaugusiųjų šokių kolektyvui, įkūrė jame jaunimo grupę, Visagine pradėjo šokti suaugusiųjų kolektyvas „Žilmas“, Ignalinos gimnazijoje – „Jorutis“.

Ar įsiklausėte – kokie nuostabūs kolektyvų pavadinimai! Keružis – visoms negandoms atspari beržo rūšis (kaip ir daug gyvenimo audrų iškentęs žmogus), Svetyčia – upelė, įtekanti į Dysnų ežerą, Žilmas – ežero pavadinimas rajono paribyje, jorutis – Jorės šventei nudažytas kiaušinis (per Velykas – margutis), kuris yra visa ko pradžia, Gaja – senoji Baltų deivė, atsakinga už gyvastį… Pasirodo, kad šokių kolektyvai gali skleisti ir kalbos vaizdingumo, vietovardžių grožio mitologinę informaciją. Pavadinimai kuria pretekstą išsiaiškinti ir praturtinti gimtosios kalbos žodyną. Svarbu – kolektyvo vadovės pamatinės nuostatos, noras žinoti ir tuo žinojimu dalintis su kitais. Elena visu savo gyvenimu liudija ištikimybę gimtajai Aukštaitijai. 34-eri metai, praleisti dabinant gimtinės žmonių laisvalaikį, reprezentuojant gimtąjį kraštą. Smagu, kai jaunystės pomėgį šokti gali realizuoti ir darbinėje veikloje.

Iš kur toks pasišventimas?

E. Skripkauskienė dėkoja savo tėveliams. Rarni, religinga Luneckų šeima, kurios vakarai  tekėdavo aptariant prabėgusią dieną, įvertinant nutikimus, planuojant rytdieną,  leido išvengti sukrėtimų. Dukrą ir du sūnus auginusi šeima visada buvo pasiruošusi netikėtumams: jie nekeisdavo įprastos gyvenimo tėkmės, šeima tik susitelkdavo ir laukdavo rytdienos… Šeimos šventės būdavo labai išmoningos: su žaidimais, šokiais ir dainomis. Ramybė, pakanta kitokiam, tikrų, dvasingų vertybių puoselėjimas, meilė tvarkai ir darnai persidavė ir vaikams. Gal todėl Elena sėkmingai bendrauja su įvairaus amžiaus žmonių kolektyvais: darbinės karjeros pradžioje išminties mokėsi iš pagyvenusiųjų keružiečių, dabar jaunystės džiaugsmo semiasi iš gabaus ir kūrybingo jaunimo. Dar besimokydama mokykloje žavėjosi choreografės Renės Jokubauskaitės, dabar vadovaujančios Kraštiečių klubui, elegancija. Jos žavesio įtakoje pradėjo lankyti šokių kolektyvą. Tais laikais visas moksleivių laisvalaikis buvo leidžiamas mokykloje: ne tik taip vadinama popamokinė veikla, bet ir pramogavimas. Visi buvo kūrybiški, visi laukdavo savaitgalių, kurie prasidėdavo teminiu renginiu, o pasibaigdavo šokiais mokykloje. Kiek prakutusi, nors ir buvo draudžiama, „nulėkdavo“ į šokius kaimuose. Ceikiniuose buvo daug pusbrolių, tad „atidirbusi“ broliams (lygindama jiems marškinius vakarėliams) buvo pavėžėjama iki diskotekos. Labiausiai viliodavo šokiai Palūšėje, bet ten buvo pavojingiausia, nes turistai atvažiuoja tik trumpam, tik pramogauti… Tėvų draudimo stengėsi paisyti.

Elena save vertina kaip sėslią, nenorėjusią važiuoti mokytis toliau nuo tėvų, nors pagalvodavo ir apie ikimokyklinį ugdymą Šiaulių universitete. Kiekvieną šeštadienį norėjo grįžti pas tėvelius, į mylintį ir saugantį brolių ir pusbrolių glėbį. Merginai patiko šokti, tad ir studijuoti pasirinko šokio meną kuo arčiau gimtinės – Vilniuje. Sostinėje buvo užimta: dar besimokydama šoko medikų dainų ir šokių kolektyve „Rūta“, merginų šokių kolektyve, kuris koncertuodavo įvairiuose Vilniaus renginiuose, vaikų „paskirstymo“ centruose, įkalinimo įstaigose, bet kiekvieną savaitgalį lėkdavo namo. Tuometinėje choreografijos mokymo programoje modernaus šokio disciplinos nebuvo, bet linksma prisiminti tai, kad tuomet dėstytojai Ulvydienei asistavo garsusis krepšininkas M. Paulauskas, o merginoms teko laimė šokti krepšinio varžybose. Tai buvo naujiena Lietuvos padangėje. Choreografių profesinė „liga“ visad būti pasitempusiomis, elegantiškomis. Visas šias savybes išugdė griežtas dėstytojas K. Poškaitis. Ypač atsimena klubininkystę dėsčiusio Zaukos pamokymus, kuomet tas, pamatęs per ryškiai išsidažiusią merginą, rodydavo į nubyrėjusį tinką palubėje ir klausdavo – ar šioji matanti dėmę? Visos stengdavosi atsakyti, kad ne, o dėstytojas pasiūlydavo apvedžioti dėmės kraštus raudonai ar juodai ir įsitikinti, kad tada sienos trūkumas matosi itin gerai… Pažinkite save, merginos, galvokite, ar reikia ryškinti tai, ko nereikia ryškinti… To mokė ją, to paties moko ir ji.

Specialistams reikia susitikti

Pradėjus rašyti naująją šalies istoriją, pasikeitė reikalavimai specialistams. Jau užauginusi dvi savo atžalas, mama choreografė pradėjo studijuoti Klaipėdoje. Elena sako, kad taip, kaip išmokęs važiuoti dviračiu negali to užmiršti, taip ir su šokio technika. Bet nelavinant įgūdžių menkėja kokybė. Studijos Klaipėdos universitete atkūrė klasikinio šokio įgūdžius, nes provincijos kultūros centrų choreografijos studijose (laimė, jei tokios yra) nėra galimybės lavinti „aukštojo pilotažo“. Šie mokslai, kuriuos baigė jau būdama 45-erių ir turėdama ilgametę patirtį, nieko ypač naujo nedavė. Tai buvo tiesiog specialistų susitikimai, lyg ir tobulinimosi kursai, kuriuose dažnai pačios studentės dėstytojams pateikdavo filmuotos informacijos apie charakterinį ir kitokį šokį iš įvairių gastrolių užsienyje, aptardavo profesinius iššūkius, „megzdavo“ ryšius tarp turimų kolektyvų, keisdavosi informacija apie festivalius ir pan.

Su anykštėne Irma Baukyte – kursiokės „nuo Vilniaus laikų“. Gražiai bendrauja su zarasiške Jovita Mikutavičiene: jų kolektyvai gražiai sutaria, vieni kitiems padeda, vyksta į vieni kitų šventes. Su kolege iš Utenos Roberta Maceliene aptaria programas, konsultuoja viena kitą. Choreografė apgailestauja, kad buvusioje apskrityje yra nedaug brandžių šokio švenčių. Garsiąją „Ežerų sietuvą“ rajonų kolektyvų akyse diskreditavo pagrindinio jo užmanymo – galimybės vykti į kitų tautų šventes, keitimosi kultūrine žinia – nebuvimas. Uteniškio festivalio direktoriaus aplinkoje buvę kolektyvai išvykdavo, kituose rajonuose veikiantys tokios galimybės neturėjo. E. Skripkauskienės kolektyvai nuolat dalyvauja festivalyje, bet tik vieną kartą, susiformavusių asmeninių kontaktų, o ne direktorato dėka, buvo pakviesti į baskų kolektyvo „Andra Mari“ šventę. Vyko ten, aišku, savo lėšomis. Jai nenuostabu, kad keletas rajonų atsisakė dalyvauti festivalio programoje. Puikios, aukšto lygio dainų ir šokių šventės vyksta Zarasuose. Uždarose patalpose gražus šokių festivalis „Gervė“ vyksta Visagine. Ignalina savo šokio šventės neturi, nors „Gaja“ ir jos patirtį perimantis jaunimėlis puikiausiai galėtų tapti studija su didesne vadovų grupe ar net kapela ir apie save burti kolektyvus iš visos Lietuvos ir šalių, su kuriomis bendrauja rajonas. Gal galėtume didžiuotis ne tik „Bildučiais“, bet ir dar vienu rimtu festivaliu, kurių taip trūksta ne tik rajone gyvenantiems ir į jį besiruošiantiems atvykti poilsiauti, bet ir juos aptarnaujantiems verslininkams?

Tradicijos tęstinumas

Respublikines dainų šventes reglamentuoja įstatymas, bet šiais laikais kvalifikacijos kėlimas – individualus ir brangus dalykas ne visuomet suprantamas formuojantiems rajono biudžetą. Paprastai prieš Respublikines dainų šventes kolektyvų vadovai yra kviečiami į Nidą, kur pristatomas būsimasis šventės repertuaras, mokomasi. Jei negalėjai nuvykti – pasiruošimas šventei tampa tavo tragedija. Anksčiau vadovai galėdavo įsigyti šokių aprašymus, muzikos natas. Dabar šokiai, kuriuos reikia išmokti iki atrankos, būna nufilmuojami ir talpinami LLKC svetainėje. Vadovas turi šimtus kartų juos peržiūrėti, susiskaičiuoti žingsnelius, išsinagrinėti, aprašyti. Tai dar būtų pusė bėdos, bet filmuota medžiaga su prierašu „paskutinis variantas“ dažnai keičiama, todėl tai tampa sudėtinga, nes kartais net nepagalvoji dar kartą pasižiūrėti. Belieka laukti atrankos ir paaiškinimų…

Elena sako, kad buvusios dainų šventės programa – įdomi. Bene įdomiausia tai, kad vyksta „lūžis“ liaudies šokio tradicijoje. Tradicinis tautinis kontūras kinta, kiekviena karta kuria savo choreografinį palikimą. E. Skripkauskienę džiugina, kad tradicinės liaudies kultūros samprata gyvena ir kinta su kiekvienu laiko tarpu, kad kiekviena karta dalyvauja kūrybiniame procese: džiaugdamasi senąja tradicija keičia ją per savąjį tradiciškumo supratimą. Išsakyti savo požiūrį į renginius jai leidžia įgyta patirtis, nes dalyvavo visose jos darbo metais vykusiose respublikinėse Dainų šventėse, į jas vykdavo ne su vienu kolektyvu. Dviejose iš jų buvo vyr. baletmeisterių asistente, lankėsi daugybėje šalies švenčių, apvažiavo ne vieną užsienio šalį. Ir paskutiniojoje Dainų šventėje pasirodė taip, kad LLKC specialistų komanda, negailėdama pagyrų, jos darbą įvertino puikiai.

Meno kolektyvo vadovu netampama išklausius, pvz. „kompiuterių kursus“, per metus ar pusmetį. Jam reikalingi ne tik menininko, bet ir pedagogo, psichologo įgūdžiai, muzikos, apšvietimo subtilybių išmanymas ir kt. Kaip ir bet kuriame kolektyve, sėkmė – vadovo rankose. Elenos atsidavimas darbui, gebėjimas pasirinkti šokius, komponuoti programas, pagaliau – mokyti, pasirūpinti kolektyvo rekvizitu ir tinkamai jį naudoti – tie svertai, kurie kuria sėkmę. Lengva, kuomet jau reprezentaciniu tapusio rajono šokių kolektyvo reikalais rūpinasi visos menų plėtra suinteresuotos darbuotojų grupės, sunkiau, kai tenka dirbti be akompaniatoriaus, kitų pagalbininkų, bet Elena įrodė, kad įmanoma. O ko ji pasiektų, jei jos prašymai būtų išgirsti?

Dažnai tik kultūros darbuotojui Dievo duotas kūrybiškas požiūris į gyvenimą gelbsti jo kasdienybę. Elenai teko išgyventi ir skaudžių akimirkų. Ir vis tik optimistiška, kūrybinga kolektyvo vadovė didžiuojasi, kad jai padėkas teikė visos valdžios, įvairiausių Lietuvos vyriausybių vadovai ir ministrai, užsienio festivalių organizatoriai. O Elenos gyvenimo džiaugsmas – anūkai, jų mažos šventės, kurių organizavimą šeimoje inicijuoja mamos artistiškumą, kūrybiškumą ir poreikį grožiui perimanti dukra, kad jai jau daugiau nei 30 metų sekasi Ignalinos miestą papuošti grakščiai vaikščiojančiomis merginomis ir elegantiškais vaikinais, kurie ir žilo plauko sulaukę ateina šokti.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje