Pasibaigus metams mėgstame sumuoti, reziumuoti, apibendrinti, atlikę tai, turime pateikti, kaip sako vienas vidiškietis, ignaliniečiams suprantama kalba. Pamaniau – pabandysiu tai padaryti ir aš. Ne, ne šiaip mintis užklydo. Paskutinioji darbo diena prieš šventes – turėjusi būti ypatinga, buvo kaip niekad bjauri. Tądien visi, lyg susitarę, darė viską, kad su visa šventine nuotaika iš padebesių nutėkštų ant žemės. Na, ne taip jau paprasta mus nutėkšti, jei spėjam perjungti pavaras – režimą „iš širdies“ pakeisti režimu „šaltas protas su žiupsneliu humoro“.

Viena iš skambinusių į redakciją ignaliniečių, ponia K.,gyvenanti Aukštaičių g., pasak jos pačios, atliko laikraščio analizę ir pažėrė aibę pastabų, kad mes, esą, labai „suskystėjome“, nes mūsų akimis viskas gražu, visi darbštūs ir šaunūs, pagirti ir pagerbti, o kur gi blogi dalykai! O štai prieš keletą savaičių lankantis VšĮ Ignalinos rajono poliklinikoje, viena iš darbuotojų, M. D., paprieštaravo, kad matome tik blogus dalykus, nerašome apie tai, kas gera, kai kuriuose žmonėse įžvelgiame tai, ko nėra, o gerų žmonių gerų darbų nepastebim. Regis, laikraštis – tas pats, straipsniai – tie patys, o žvilgsniai – skirtingi.

Nenoriu būti kažkokiu nevykusiu pranašu, tačiau man vis dažniau dingojasi, kad mes „silpstame“ ne metais, bet dienomis. Masiškai virstame mankurtais ir dar kuo garsiau apie tai informuojame visus aplinkinius. Tik niekaip negaliu suprasti nuo ko – niekam tikusio cheminio maisto, alkoholio ar informacijos, kurios neatrinkinėjam, o viską priimam, kaip tiesą. Veikia viskas kartu, tačiau trečiasis variantas, matyt, stipriausiai. Nustebau sužinojus, kad mūsų žmonėms labiau nei gryno oro reikia blogų žinių, nelaimių ir intrigų. Kai viso to pristingama TV ar spaudoje, tada siaubo istorijas ima kurti patys. Ar jums paskutiniu metu teko girdėti, kad normaliai šeimoje gimė žmogus, ar mirė dėl senatvės arba tiesiog dėl ligos? Abejoju. Visuomenei reikia maisto – kuo dramatiškesnių, skausmingesnių ir pikantiškesnių istorijų. Nei gimti, nei numirti, nei gyventi ramiai nebegalim.

Laikraščio misija – informuoti žmones apie tai, kas vyksta rajone, ką įdomaus, reikšmingo ir prasmingo sugalvojo ir nuveikė mūsų kraštiečiai. Labai nesmagu, tačiau gana dažnai tenka narplioti ne itin džiugias istorijas, nusiskundimus. Štai čia ir susiduriame su blogiu. Ir nors mūsų tiksluose nėra iškeltos užduoties „skleisti negatyvą, nuodyti žmonių protus ir širdis“, tačiau yra punktas – suteikti galimybę gyventojams viešai išsakyti savo nuomonę. Kaip kas supranta.

Kai rašome apie žmones ar renginius, straipsnio nuotaika, emocijos atspindi to renginio nuotaiką, arba tai, kaip žurnalistas jautėsi bendraudamas su pašnekovu interviu metu. Kiek daug gali parašyti ir kiek įdėti širdies į tekstą, sėdėdamas priešais pilką betoninę sieną ir rašydamas apie ją? Tas pats ir su žmonėmis, jų kūriniais – renginiais.

Daug lengviau rašyti apie „kietą riešutą“, paslėptą po devyniais savisaugos užraktais, nei apie šiaip tiesiog puikų žmogų. „Kieto riešuto“ labirintuose gali klaidžioti labai labai ilgai, bet galiausia atrasti kažką nepaprasto, neįtikėtino. Žinoma, priklauso ir nuo to, kiek tave pašnekovas prisileidžia. O atsisėdęs šalia tiesiog puikaus žmogaus, dažniausia matai tuščią popieriaus lapą. Nesupranti: ar nepriėjai dar, ar jau perlipai. Puiku, bet tuščia… Kaip ir ką parašyti? „Širdies“ režimas perjungiamas ir rašydamas tiesiog statistiškai dėlioji faktelius. Štai tada ir gaunasi tas variantas, apie kurį kalbėjo viena iš skaitytojų, kai įžvelgiame tai, ko kiti nemato ir, deja, nematome to, ką kiti įsivaizduoja.

2016-ieji paskelbti Vietos bendruomenių metais, tad apie suėjimus, susibūrimus ir kitokią bendruomenės veiklą straipsnių tik daugės. Dar vasarą Seimas, siekdamas stiprinti vietos savivaldą, kaip pilietinės visuomenės formavimo pamatą, įvertinti vietos bendruomenių pilietiškumą ir veiklumą, kaip svarbiausią prielaidą vietos ekonominei, socialinei ir kultūrinei plėtrai, paskelbė ateinančius metus Vietos bendruomenių metais, ir, regis, programai įgyvendinti biudžete turėtų būti numatyta papildomų lėšų.

Taigi, mieli skaitytojai, idant būtume jums įdomesni ir ateinančiais, 2016-aisiais metais, stengsimės ir toliau mainyti „režimus“, pasirinkti paletę, turinčią daugiau spalvų, kad jausdami jūsų palaikymą, tvirtai žengtume į priekį. Viso mūsų kolektyvo vardu noriu padėkoti už jūsų nuomones, pasiūlymus, pastabas. Lauksime jų ir kitais metais. Nuoširdus ačiū draugui (Mikei Pūkuotukui) už visada vietoj ir pačiu laiku atsiunčiamą Gerąją Žinią.

Rašydama paskutinį straipsnį šiais metais, noriu baigti optimistiška gaida, tad pasinaudosiu vieno labai patriotiško rajono skaitytojo žodžiais: „Pakelsim mes dar savo žirgus…“