Skip to content

Erškėčiuotas partizanų ryšininkės Mažylės gyvenimo vieškelis

Lina RAGINYTĖ

Augino mane motina, nešiojo,
Nemigo per ištisas naktis.
Dabar dėl Tėvynės paaukojo.
Dėl žaliųjų ošiančių miškų.

(iš Didžiagirio partizanų dainos)

Labiausia gyvenime mes bijome dėl mūsų artimus ar mylimus žmones ištinkančių skaudulių ir kančios. Kita vertus, juos pačius tas skausmas ir kančia grūdina labiau už bet kokią meilę ir dėmesį, priverčia atsigręžti į tuos dalykus, kurie buvo paslėpti pasąmonės kloduose kaip nereikšmingi. Paradoksalu, tačiau būtent iš tos kančios, skausmo, neteisybės pojūčio ir „išliejami“ tautos didvyriai, patriotai. Viena tokių mūsų krašte, kiek daugiau nei prieš du mėnesius į amžinybę iškeliavusi, žinoma partizanų ryšininkė Ana Janina (Gasytė) ŠIDLAUSKIENĖ iš Ceikinių. Ji iškeliavo, tačiau jos nueitas gyvenimo kelias – pamoka ir mums, ir ateinančioms kartoms.

Ir juoda, ir balta

Kai prabylame apie mūsų šalies istoriją, atsiranda daugybė nuomonių. Vieni – kone kryžiumi gulasi už anų laikų kovotojus, istorijos kūrėjus, o kiti priešingai – raukosi, lyg vien nuo minties juos raupais nusėtų. Dar prieš gerą dešimtmetį teko kalbėtis su vienu istoriku, praeities metraštininku, istorinių ekspedicijų organizatoriumi ir vadovu Laimonu Abariumi (turima medžiaga jis dažnai pasidalina ir MI puslapiuose). Jis dalijosi įspūdžiais apie ekspedicijas, medžiagos rinkimą ir pastebėjo vieną keistą faktą. Perėjus Lietuvą, būtent Rytiniame šalies pakraštyje atsirasdavo vienas kitas žmogus, bandęs „suvedžioti“ istorijos surašinėtojus, pasipuikuoti, kalbėdamas apie save, ir sumenkinti kitų veiklą, tačiau visą partizanų judėjimą gerai išmanantis žmogus labai greit atsekdavo kas yra kas, tad jo turima informacija galima drąsiai pasikliauti. Rašydama apie ryšininkę, kreipiausi pagalbos į žinovą, kad mano pasakojimas papildytų krašto istorijos puslapius, o neatgultų į pasakų lentynas.

Mergaitės istorija

Per praėjusias Antanines Janinai sukako 82-eji. Ji nugyveno tikrai nelengvą gyvenimą, kuris ją privertė būti tokia, kokia ji ir buvo: kažkam mylinti, švelni, jautri, o kažkam – griežta, kategoriška ir labai reikli. Nuo vaikystės patirtos nuoskaudos išmokė ją „dėvėti“ šiurkštoką apsiaustą, idant jautrią, vienatvėje raudančią širdį, paslėptų nuo pavydžių, veidmainiškų žmonių.

Janina pas tėvus augo vienturtė. Jai sulaukus trečiojo gimtadienio, ji neteko tėvo, kurį nušovė kaimynai… Maža mergaite ir ūkiu rūpinosi viena mama. Mergaitės mama buvo šviesus žmogus, suprato, kad labai svarbu dukrai suteikti kuo daugiau žinių, o ne tik dirbti juodžiausius ūkio darbus. To paties norėjo ir pati Janina, tad buvo išleista mokytis. Ceikiniuose ji baigė septynias klases. Kadangi jau mokykloje Janina išryškėjo kaip sumani, darbšti, užsispyrusi, bet uždaro būdo mergina, ja susidomėjo ir partizanai…

Nereikia būti išminčiumi, kad suprastum, jog penkiolikmetės gyslomis tekėjo nerimstantis patriotės kraujas, nes nepaisydama nuolatinio laviravimo tarp gyvenimo ir mirties, ji ryžosi bendradarbiauti su partizanais. Išlaikiusi visus jų išbandymus ir pripažinta absoliučiai pasišventusia, gavusi slapyvardį Mažylė I ir davusi priesaiką Vincui Žaliaduoniui-Rokui, ji tapo III Vytauto apygardos ryšininke. 

Iš Mažylės I „dienoraščio“

Laikau rankose ryšininkės Mažylės I rašytus prisiminimus. Gražus, dailus raštas byloja ir apie žmogaus kruopštumą. „Atlikdavau sunkiausius darbus, kuriuos man pavesdavo. Laiškus pernešdavau įvairiais būdais, net ir įsiūtus į žuvų vidų. 1947 m. partizanai mūsų namuose pasidarė slėptuves. Viena buvo pirkaitėje. Iš jos buvo pravestas požemiu įėjimas į tvartą. Iš tvarto požemiu ėjo tunelis į netoli namų esantį alksnyną. Ten buvo išėjimas. Pas mus partizanai užsukdavo daugiausia žiemą. Jiems viskuo padėdavome: valgyti gamindavome, apskalbdavome. Svarbiausia – reikėjo saugotis kaimynų, nors ir toli nuo mūsų gyvenančių. Iš Ceikinių miestelio Alfonsas Šidlauskas pranešdavo man, kai stribai, kariuomenė atvykdavo į Ceikinius, į Tverečių ir pasakydavo į kurią pusę eis. Prisimenu, 1948 m. Švyturys pavedė man iš Ignalinos pristatyti „siuntinį“ pas mus į namus, Naujasalio kaimą. Mane Karolis Daktariūnas Ignalinos geležinkelio stotyje supažindino su tais žmonėmis, iš kurių turėjau paimti „čemodanus“. Daktariūnų namai buvo nesaugūs, sesuo (Viltis) jau buvo areštuota./…/ Žuvus Švyturiui, dirbau prie Jakučio. 1952 m. žuvo ir Jakutis, išretėjo partizanų gretos, baigėsi ir mano, kaip ryšininkės, veikla…“, – prisiminimuose rašė Janina.

Gyvenimo spalvos

Būdama maždaug 23-ejų, Janina su Juliumi Šidlausku sukūrė šeimą ir persikėlė gyventi iš vienkiemio į Ceikinius. Gyvendama Ceikiniuose, Janina dirbo pieno supirkimo punkto vedėja, septynerius metus – laiškininke.

Jiedu su vyru susilaukė 4 vaikų, deja, du iš jų šioje žemelėje neilgai viešėjo. Šidlauskų gyvenimą džiugino dukra Alvyra ir sūnus Gintautas. Abu jie su šeimomis gyvenimo nublokšti toli nuo namų. Dukra Alvyra, Janinai padovanojusi du anūkus: Ramūnę ir Modestą Vaiškūnus, jau senokai gyvena Vokietijoje. Janina dar spėjo pasidžiaugti ir dviem proanūkiais: Ramunės sūnumi Ernestu, gyvenančiu Vilniuje, ir Modesto dukrele Aurile, gyvenančia Ignalinoje. Taip jau nutiko, kad sostinėje gimusį ir augusį Modestą atgal atsiviliojo Ignalinos žemė, čia jis sukūrė šeimą. Būtent Modestas paskutiniais metais buvo tapęs vienintele Janinos paguoda ir pagalba ir kasdieniuose darbuose, ligoje ir džiaugsme. Gal paskatintas Janinos, o gal vedinas to paties protėvių patriotiško kraujo, Modestas iš pačių šaknų taip pat esąs patriotas, turintis savų tikslų ir kantriai jų siekiantis, neketinantis išsižadėti vertybių, kurias tiek metų puoselėjo jo šeima.

Vėjyje liūdnai plazdant Trispalvei, į Ceikinių kapines 2015 m. lapkritį Janiną palydėjo šeima, artimieji, draugai… Maldoje ramybės palinkėjo net ir tie kaimynai, kurie per gyvenimą nebuvo Janinos draugų rate, tačiau širdyje dalijosi abipuse nebylia žmoniškumo pagarba.

Istoriko akimis

„Buvo sunkūs ir dramatiški laikai. Partizanų akys, ausys ir neretai kojos buvo legaliai gyvenantys pogrindžio talkininkai. Jų pagalba buvo pati įvairiausia: nuo vienkartinių ir ne visada savanoriškų darbų sąjūdžio labui, iki ilgalaikių įsipareigojimų, susijusių su ilgalaikiu konkrečių funkcijų vykdymu ir priesaika. Vieni beveik nieko nežinodavo apie juos aplankiusius miško svečius, kitiems buvo patikėtos svarbiausios pogrindžio paslaptys, kurių nežinojo ne tik eiliniai, bet ir vidutinės grandies partizanų vadai. Tuo metu partizanai formaliai neskirstė pogrindžio talkininkų, jie visi sudarė vadinamąjį Organizacinį sektorių – neginkluotus pogrindžio dalyvius arba dar kitaip – slapukus. Suprantama, ne visi partizanus parėmę asmenys tapdavo slapukais – paduota vakarienei lėkštė, pykčiu ar geruoju atiduoti batai ar suteiktas poilsis dar automatiškai asmens nepadarydavo slapuku. Slapukais tapdavo jau patikrinti ir neabejotinai sąjūdžiui lojalūs asmenys, kuriems būdavo suteikiamas slapyvardis.

Visos šios formalios civilių įtraukimo į sąjūdžio gretas procedūros atsirado jau įpusėjus laisvės kovoms. 1944 – 1945 m. pradžioje partizanai mieliau naudojosi artimųjų pagalba: jie maitino, rengė, pranešdavo svarbias žinias. Tikėta, kad kraujo giminystė – garantuoja svarbiau už bet kokias priesaikas. Tai žinojo ir represinių struktūrų darbuotojai, pirmiausiai apiplėšę, o paskui ištrėmę partizanų artimuosius. Nebelikus šių maitintojų, pogrindžio akys pakrypo į formaliai sovietų valdžios nedominančius asmenis: šeimas, kuriose niekas nesislapstė, nepartizanavo. Kartais įkalbindavo vieną – kitą sovietų valdžios struktūrų tarnautoją (apylinkės pirmininką ar net stribą).      

Neabejotinai svarbiausia ir reikšmingiausia slapukų kategorija – ryšininkai, tokie kaip Ana Janina Gasytė (Mažylė I). Jei kiti partizanų talkininkai buvo pogrindžio akys ir ausys, tai ryšininkai buvo pogrindžio kojos. Tikri ryšininkai sudarė nežymią sąjūdžio bendradarbių dalį, Ryšininkas – žmogus einąs su ryšiu – ryšuliu. Nūnai daugelis painioja pogrindžio talkininko ir ryšininko sąvokas, tačiau tikrovėje tai buvo visiškai skirtingos kategorijos. Ryšininko darbui buvo parenkami absoliučiai pasišventę ir partizanų patikrinti asmenys, išoriškai lojalūs sovietų santvarkai, todėl neįtariami, neturintys šeimose „liaudies priešų“, legaliai gyvenantys ir turintys galimybę be pašalinių įtarimo vaikščioti iš vietos į vietą. Ir svarbiausia šaltakraujiškai, be baimės gabenti įvairiais atstumais mažesnes ar didesnes partizanų siuntas. Lokalūs ryšininkai buvo tarp partizanų grupių ir būrių, labiau patikrintiems buvo patikimas ryšys su rinktine, o ryšininkų elitą sudarė „laiškanešiai“ tarp apygardų. Galime didžiuotis ir Ignalinoje šiuo metu gyvenančiu ryšininku tarp Vytauto apygardos ir Lokio rinktinės štabo – Mečiu Petkevičiumi, slapyvardžiu Vytenis.

Ryšiai daugeliu atvejų buvo palaikomi grandinėlės principu. Sutartose vietose susitikę jie žinodavo tik žmogų, iš kurio gauna paštą ir kuriam turi perduoti. Nuo ryšininkų „grandinėlės“ darbštumo priklausė kaip greitai pasieks paštas pogrindžio narius. Kuo didesnis atstumas – tuo daugiau grandelių sudarydavo ryšio liniją (paprastai jų būdavo 5-6). Deja, įkliuvus vienam, trūkdavo ir visa „grandinėlė“, todėl štabai sukurdavo atsarginę „grandinėlę“, kurią naudodavo „trūkus“ pagrindinei. Apygardų ir sričių štabai turėjo ir „ekstra“ ryšį, kurį naudodavo absoliučiai išskirtiniais ir svarbiausiais atvejais, kai paprasta grandinėle jau nebuvo įmanoma perduoti žinias. „Ekstra“ ryšininkas asmeniškai gabendavo paštą paėmęs  iš siuntėjo tiesiog gavėjui. Suprantant, į kokį pavojų galėjo patekti abi pusės, įkliuvus ekstra ryšininkui, vadai vengė šio ryšio, pasikliaudami lėtesniu, bet saugesniu pašto kanalu.

Nepaisant visų atsargumo priemonių, ryšininkų tinklas 1950 m. rudenį galutinai subyrėjo. Partizanų vadai konstatavo, kad jų paštas kontroliuojamas represinių struktūrų (į ryšininkų tarpą įvesta agentūra). Bandymai gelbėtis buvo bevaisiai, nes mažai radosi tokių, kurie savanoriškai rinktųsi 25 m. lagerio kryžių. Bandyta vietoje ryšininkų įsirengti „pašto dėžutes“ – slėptuves apsikeisti paštu, tačiau ir tai buvo neefektyvus. Tų pačių 1950 m. rudenį Šiaurės rytų Lietuvos srities vadas konstatavo, kad vienintelis tikras ir patikimas tarp rinktinių ir apygardų ryšio kelias yra perduodant paštą per veikiančius partizanų būrius. Žinant atstumus tai buvo beveik neįmanoma misija (pvz.: iš Švenčionijos perduoti paštą į srities štabą reikėjo parengti ryšio ilgesnį nei 100 km. maršrutą, susisiekiant su visais tuose rajonuose gyvenančiais partizanų būriais). Suprantama, vietiniame – būrių – lygmenyje lokalūs ryšininkai išliko iki pat laisvės kovų saulėlydžio – 1952–1953 metų“, – pasakoja Laimonas Abarius.

Modesto Vaiškūno nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje