Ketvirtis amžiaus istorijos miglose ištirpo, o tos naktys ir dienos tarp kitų, iki tol ir po to buvusių, gilia, tarsi atšipusiu peiliu perrėžta žaizda atmintin įsirėžė… Gal kokias detales laikas ir ištrynė, gal kai kurių minučių tikslumas kiek išbluko, tačiau pamėginsiu prisiminti tos nakties ir dienos nuotaikas.

Negi viskas!?

Tuomet dar gyvenau kaime. Vilniuje iki raudonumo įkaitus įtampai, prie televizoriaus jau antrą savaitę buvome prilipę kas vakarą iki programos pabaigos, nes nuolat buvo pranešamos karščiausios žinios. Tuomet kompiuterių ar mobiliųjų telefonų nebuvo, tad televizija ir radijas buvo vieninteliai operatyvūs žiniašaukliai. Sausio 12-osios vakarą televizorių žiūrėjau maždaug iki 23.30. Visą vakarą pranešinėta apie pastebėtus okupacinės kariuomenės judėjimus Vilniuje, bet tragedijos nuojautos dar tarsi ir nebuvo. Tą vakarą nuėjau miegoti kiek anksčiau, nes sausio 13-osios ryte rengėmės važiuoti į Vilnių budėti prie AT, mat ta diena buvo mūsų rajono budėjimo diena. Išaugus įtampai ir grėsmei, kad gali būti bandoma užimti AT rūmus, prie jų, televizijos rūmų ir kitų svarbių objektų kasdien pagal grafiką budėti vyko visų šalies rajonų žmonės…

Tik užmigau, kai staiga iš kito kambario atbėgęs brolis jau nuo slenksčio šaukia: „Junk televizorių!..“ Miegai kaip mat išgaruoja. Įjungiu, ekrane susirūpinęs Eglės Bučelytės veidas. Jai nuolat telefonu praneša naujienas, kurias jį kartoja į eterį. Jau aišku, komunistai, remiami kariuomenės, eina į ataką. Pirmi pranešimai, kad prie TV bokšto yra žuvusių, šūvius ir sprogimus gaudo mikrofonai ir studijoje, kur tiesioginiame eteryje dirba Eglė. Šturmuojami Televizijos ir radijo rūmai. Ne kartą patvirtinama, kad kraujas išties pralietas. Klausai ir kraupsti, netiki. Dramatiški AT Pirmininko Vytauto Landsbergio žodžiai: „Mieli Lietuvos žmonės, atrodo, prarandame televiziją…“ Ragina susikaupti, tikina, kad jei mūsų Laisvę užgniauš dabar, ji vis vien kada nors pražys…

Įtampa pasiekė kulminaciją sulig Eglės žodžiais, kad „jie jau laužiasi į studiją“. Po kelių akimirkų ekrane – „sniegas“. Viskas!? Negi išties viskas! Tyla! Laikrodis artėja prie antros nakties. Mintyse sumaištis, chaosas ir apmaudas, kad aš čia, o ne ten. Televizoriaus neišjungiu, bandau sutvarkyti minčių balaganą galvoje…

Po maždaug 40 min. TV staiga vėl rodo! Kalba Sitkūnai, Kaunas. Vaizdas ne itin švarus, su „sniegeliu“, bet tai nesvarbu. Gaudau kiekvieną žodį. Bokštas okupuotas, televizija – taip pat, daugiau nei dešimt žuvusių… Bet AT rūmai laikosi. Tankai, lyg vanagai apie maitą, suka ratus apie juos, bet nepuola. Prie AT marios žmonių. V. Landsbergis ne kartą prašo skirstytis (pirmiausia moteris), nes yra žinių, kad tankai jau juda link AT rūmų. Visi žino apie mėsmalę prie TV bokšto, tačiau niekas niekur nesitraukia. Vieni garsiai meldžiasi, kiti skanduoja „Lietuva!“, „Lietuva!“…

Žmonės žūsta, o ji dainuoja…

Pranešimus iš Vilniaus ekrane keičia E. Basytės daina „Laisvė“. Pranešimas ir vėl daina, pranešimas ir daina… Apie pusę trečios kažkas beldžiasi į namų duris. Atidarau. Įeina raudodama aštuntą dešimtį pradėjusi kaimynė Aleksandra Čičelienė, kaime visų tiesiog vadinama Alesia: „Jėzau, kas darosi, kas dabar bus, tai dabar vėl Sibiran veš? Mūsų jau nugyventa, o kas bus jums, vaikeliai… O šita (žiūri į televizorių) ko ten dainuoja, Dieve, ko ji dainuoja… Ten žmones tankai traiško, o ji dainuoja…“ Nuraminu, sakau, ši daina čia tinka. Trafaretiškai močiutę tikinu: nieko, visų nesutraiškys ir neišveš. Dar pažiūrėsim, kieno bus viršus… Kiek paaimanavusi, Alesia, vis dar kūkčiodama,  išeina namo…

Į Vilnių

Paryčiais kiek numigęs, ryte pirmuoju autobusu – į Ignaliną. Sausio 13-osios rytas išaušo apniukęs, apsiblausęs, tarsi verkiantis, liūdintis naktį pralieto kraujo. Važiuoti į Vilnių susirenka keli pilni autobusai. Visi kažkaip pritilę, nekalbūs. Karavanas pajuda. Su Mamertu Krapausku išvažiuojame senu redakcijos „moskvičiumi“. Kažkas pataria pro Švenčionis nevažiuoti, sako, ties Nemenčine gali rusų kareiviai sulaikyti ir nepraleisti. Vykstame pro Molėtus. Niekas nestabdo, jokių užkardų nesutinkame, tik jau Vilniuje prasilenkiame su keliais kariškais sunkvežimiais…

Prie AT rūmų – minios žmonių. Vieni sėdi prie kūrenamų laužų, kiti krauna barikadas, tempdami viską, ką randa tam tinkamo. Šių dienų akimis – neįtikėtinas vienų kitiems paslaugumas, geranoriškumas, vienybė: jokio pikto žvilgsnio, žodžio ar judesio. Bent dešimtis moterų nešioja ir visus girdo karšta arbata, dalina bandeles, riestainius. Viskas kepama savanoriškai ir dalijama nemokamai.

Šalia AT rūmų nuo upės pusės pastebiu triukšmą ir sujudimą. Į rūmus atvyko kažkoks rusų pulkininkas iš Šiaurės miestelio. Eina akmeniniu veidu, o jį lydi apsupusi rūmų gynėjų minia. Žmonės, iškėlę į viršų rankas su dviejų pirštų V kombinacija (Viktorija, pergalė), pulkininkui tiesiog į veidą rėkte rėkia „Lietuva!“, „Lietuva!“. Atrodo, ims ir tuojau tiesiog sudraskys jį, bet nepaliečia nė pirštu…

Turiu žurnalisto pažymėjimą, tad dingteli mintis – gal į rūmų vidų su juo įleis? Praeinu smėlio maišų koridoriumi iki įėjimo, sargybiniams sakau, esu žurnalistas iš Ignalinos, štai pažymėjimas, ar galiu įeiti? Be problemų. Net pats nustembu. Viduje, rūmų fojė – krūvos smėlio maišų, jų kalnai prikrauta prie langų, jaučiamas benzino dvokas. Matyt, tai Molotovo kokteilių kvapas. Po nakties beveik visi kas kur nuvirtę miega. Vaikštau, fotografuoju. Dalina arbatą. Ją prie staliuko stačiomis geriu „antino“ Algirdo Kaušpėdo (tuomet LRT gen. direktoriaus) ir dar dviejų nepažįstamų bendrijoje. Pusvalandį pasisukiojęs, iš rūmų išeinu…

Kaip tapau… rusų šnipu

Šį nuotykį atsimenu su šypsena, nors tuomet juokas neėmė. Nutariau apeiti AT rūmus ir nufotografuoti prie kiekvieno įėjimo į juos suręstas barikadas, gausybę įvairių plakatų, ant armatūros virbų suvertų karinių ir SSKP bilietų, net pasų su SSRS herbu. Einu, dairausi, spragsiu fotoaparatu. Jau pradėjęs žygį nuo upės pusės, pastebiu paskui einančias dvi pagyvenusias, bet labai judrias moteriškes su ilgais skėčiais rankose. Jos ėjo paskui, atsilikusios per kokį dešimtį metrų. Po kiekvieno mano kadro, jos kažką vis tarsi piktai sumurmėdavo, bet negirdėjau ką, o ir dėmesio visai nekreipiau. Kai jau apėjęs rūmus sustojau prie užbarikaduoto įėjimo nuo Mažvydo bibliotekos pusės ir vėl ėmiau fotografuoti, tos mano palydovės staiga prišoko prie manęs ir kad ims rėkti: „Tai ką, fotografuoji, kad žinotumėt kaip į rūmus patekti!? Eik iš čia, eik, o tai mes tave štai ant armatūros smaigo tuojau užmausim…“ Aš, sakau, esu žurnalistas, štai mano, rodau, pažymėjimas. Bet ponios nė klausyti nenori. Įrėmė abi smailius skėčių antgalius į krūtinę ir vis skaudžiau duria. Matau, nieko nebus, reikia kudašių nešti. Tai ir nėriau į minią, banaliai nuo moterėlių pabėgau, nes mane jos rusų šnipu palaikė…

Vakare su Mamertu grįžome į namus. Po trejų dienų dar dalyvavau sausio 13-osios aukų laidotuvėse, bet čia jau kita istorija.

Alfredo Girdziušo nuotr.