Skip to content

Kodėl po atostogų užsienyje ašaros jau nebraukiame

MI informacija

Galimybės nevaržomai keliauti po pasaulį mums atsivėrė gana neseniai – vos prieš 25 metus, sulig Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu 1990-ųjų kovą. Vis dėlto per šį ketvirtį amžiaus patyrėme tiek technologinių, finansinių ir kitokių pokyčių, jog ir keliavimo įpročiai keitėsi žaibišku greičiu. Pavyzdžiui, kas dabar besiima į kelionę tokį daiktą kaip spiralė – elektrinį vandens kaitintuvą, kuris buvo kone išgyvenimo prietaisas pirmųjų užsienin keliavusių lietuvių krepšiuose? Turizmo rinkos senbuviai vardija jau praeitin nugrimzdusias ar tebegrimztančias kelionių realijas – daiktus, elgesį, įpročius. 

Saugiausi pinigai – įsiūti į drabužius

„Seniai seniai“, kai sklandė daugybė realių ir išpūstų istorijų apie vagystes iš keliaujančiųjų, daugelis gryniesiems susidėti drabužiuose siūdavosi slaptas vidines kišenes. Bankinių kortelių nebuvo, niekas negalėjo pervesti pinigų, jų pritrūkus, tad su tiek grynųjų, kiek būdavo pasiimta su savimi į kelionę, ir tekdavo suktis iki pat jos pabaigos.

Būtina žyma pase, be kurios buvo neįsivaizduojama kelionė į jokią šalį, buvo viza. Žinoma, pasaulyje ir net kaimynystėje tebėra daug valstybių, į kurias vykstant reikia vizų, tačiau, bent jau keliaudami po Europą, nebesame varžomi. Turbūt dar daugelis esame išsaugoję vizomis ir spaudais, žyminčiais sienos kirtimo vietą ir laiką, išmargintus senus pasus.

Šiandien vykdami į daugelį šalių, greitai pamiršime ir popierinį pasą, kurį keičia patogesnė plastikinė asmens tapatybės kortelė. Beje, dažnai tiek atsipalaiduojame, ypač – po įstojimo į ES, kad būna, jog pamirštame pasiimti net ir asmens tapatybės kortelę. Ir apskritai, popierių lagaminuose, piniginėse keičia plastmasė ir įvairūs mobilieji įrenginiai: pinigus ir asmens dokumentus – lustinės kortelės, knygas, užrašines – kompiuteriai, planšetės, e. skaitytuvai ir mobilieji.  

Populiariausios kelionės – autobusu

Ankstesnių kelionių neišvengiamybė – muitinės kiekvienos šalies pasienyje, ilgiausios eilės, kuriose galėdavai praleisti nuo kelių valandų iki paros. Po Sovietų Sąjungos žlugimo sienoms atsivėrus, populiariausias transportas keliauti buvo autobusai – dvi–trys paros, ir tu – jau meilės mieste Paryžiuje! Skrydžiai lėktuvais buvo prabanga, o ir skrydžių krypčių buvo nepalyginamai mažiau nei dabar. Anksčiau būdami biure pagal kylančių lėktuvų garsą žinodavome, kelinta valanda ir kokia oro bendrovė vykdo skrydį. Dabar Vilniuje girdimas nuolatinis kylančių ir besileidžiančių lėktuvų gaudesys. 

Krepšius pakeitė lagaminai

Jei anksčiau į lagaminą įsimesdavome ir minėtąją spiralę, ir lygintuvą, tai dabar jų vietą užima nešiojami kompiuteriai ir kitokių mums reikalingų įrenginių krovikliai. Nes lygintuvas, plaukų džiovintuvas bus ir viešbutyje, arbatos puodelį mes jau įperkame ir restorane, o štai be telefono vargiai kas beįsivaizduojame bent dieną. Dabar kiekvieno lagamine yra „adapteris“, kuris leidžia suderinti skirtingose valstybėse, žemynuose paplitusius nevienodus kištukinius lizdus ir elektrą naudojančius įrenginius.  

Jei anksčiau į užsienį būtinai veždavomės juostinį fotoaparatą (vadinamąją muilinę) ir taupydavome kadrus (nes juk tik 24 arba 36 juostelėje!), tai dabar juos keičia telefonai su praktiškai neribojama atmintimi. Jei anksčiau, sugrįžus iš kelionės, nekantriai laukdavome popierinių nuotraukų, tai dabar tereikia bakstelti pirštu ir mūsų foto – ne tik prieš nosį telefone, bet ir socialiniuose tinkluose. 

Pasikeitė net pati bagažo forma. Jei dar anksčiau, kai daugiausia keliaudavome autobusais, daiktus dėdavome į kelioninius krepšius, tai išpopuliarėjus lėktuvų skrydžiams, praktiškai visi savo mantą perkraustėme į lagaminus. Nes oro linijų reikalavimus, matuojančius bagažo dydį centimetrais, patenkinti tarsi lengviau, kai turi lagaminą, o ne neapibrėžtų formų krepšį. 

Pamenate, anksčiau itin populiarias dvikalbes pasikalbėjimų knygeles? Kurios  mokė paklausti: kaip nueiti į parduotuvę ir kiek dabar valandų, gimtąja ir svetima kalba? Dabar mes jau mokame kalbų, tad keliaujame ir jaučiamės svetur vis laisviau.

Po sovietmečio populiariausios ir bene labiausia džiuginusios kelionės buvo pažintinės. Nes buvo labai svarbu pamatyti pasaulį – tai, nuo ko buvome dirbtinai atitverti ilgus dešimtmečius. Dabar dominuoja poilsinės kelionės, nes jau pasotinome žinių alkį.

Keičiasi ir mūsų elgesys

Nuvykus į svečią šalį, anksčiau susidarydavome maksimalų pažinimo planą, dabar galime vykti svetur vien tam, kad gerai praleistume laiką ar apsipirktume. Ir jei anksčiau paskui gidus eidavome su bloknotu ir šratinuku, dabar klausomės jų tiek, kiek įdomu ir telpa į galvą, o visa kita – kam? Už gido pasakojimą ir informaciją, kurią galima susimedžioti internete, žymiai svarbesni tapo asmeniniai potyriai, atradimai, įspūdžiai ir juos ištransliuojantys socialiniai tinklai. Jei anksčiau į užsienį važiuodavome pasižiūrėti, kaip gerai galima gyventi, tai dabar važiuojame žiūrėti – kuo jų ir mūsų gyvenimas yra kitoks? Tampame kelionių patirčių, įspūdžių kolekcininkais. Anksčiau lipdavome per tvoras, kad patektume į mokamą paplūdimį nemokamai,  dabar jau susimokame tuos kelis eurus. Nes suvokiame, kad geras poilsis – brangiau nei prasikaltusiojo jausmas.

„Seniai seniai“, prieš kokius 20 metų, išvažiuodami iš kokios Prancūzijos ar Italijos, braukdavome ašarą. Nes reikia palikti tai, kas gražu, nes visur gėlės ir sutvarkyta, išpuoselėta aplinka, nes žmonės mandagūs, geri ir besišypsantys. O dabar mes jau džiaugiamės ir grįždami po atostogų namo – nes daugelis gyvename ne ką prasčiau, nes susikūrėme tokią aplinką ir gyvenimus, kurie mums patinka ir kuriuos, esant reikalui, ginsime. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje