Kiek beskaitytum pasakų apie vilką, kiek juo besižavėtum – jis vis tiek teliks priešas žmonijai. Gal dėl to, kad jis vienintelis protingesnis už žmogų, tik nėra toks klastingas, todėl ir neprilygsta jam. Visuomenė susiskirsčiusi į dvi stovyklas: vieni – už tai, kad būtų išnaikinta (vaizdžiai kalbant, mažinama populiacija) kuo daugiau vilkų, kiti – kad būtų kuo daugiau išsaugota. Tačiau situacija Ignalinos miškuose, regis, pakankamai grėsminga.
Atnaujinta vilkų medžioklė
Aplinkos ministro 2015 m. spalio 13 d. įsakymu „Dėl Vilkų sumedžiojimo per 2015–2016 m. medžioklės sezoną limito patvirtinimo“ buvo patvirtintas 60 vilkų sumedžiojimo limitas. Šiuo įsakymu taip pat buvo nustatyta, kai kuriems rajonams konkretus galimų sumedžioti vilkų skaičius. Pernai lapkritį ministras paskelbė, kad nustatytas vilkų sumedžiojimo limitas yra išnaudotas ir medžioklė, išskyrus kelis rajonus, nutraukiama.
Pasak Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Ignalinos agentūros vedėjo Viktoro Ksenzovo, visas vilkų limitas buvo paskirstytas taip: 20 vilkų – bendras skaičius visiems, o 40 – konkrečioms savivaldybėms. „Iki įsakymo pasirašymo dienos sumedžioti 43 vilkai. Minėtos savivaldybės savo limito dar neišnaudojo ir iki 2016 m. sausio 1 d., t.y. sumedžiojo tik 1 vilką iš galimų 17. Todėl vėl leista medžioti visos šalies medžiotojams bendrai, kol nebus išnaudotas visas limitas. Ignalinos medžiotojai jau pirmuoju etapu sumušė visus rekordus – „paklojo“ net 6 vilkus, o štai praėjusį savaitgalį sumedžiojo dar 3. Iš jų: du vilkus – Padysnio medžiotojai, o Mielagėnai I klubo medžiotojai – 1. Iš viso per sezoną 9“, – sako V. Ksenzovas.
Ignaliną puola vilkai
Pažvelgus į šalies statistiką, natūraliai kyla klausimas: kur priežastis? Ar mūsų medžiotojai yra nepaprasti, ar vilkų tiek daug, kad jau jie nebetelpa miškuose ir tiesiog patys eina link medžiotojų. Juk vilką sumedžioti – tikrai ne kiekvienam lemta. Kaip jau ne kartą sakiau, kai kurie medžiotojai visą gyvenimą medžioja, o gyvo vilko net nėra matę, ką jau kalbėti apie sumedžiojimą.
V. Ksenzovas įsitikinęs, kad mūsų medžiotojai nėra niekuo ypatingesni už kitus šalies medžiotojus, o esmė ta, kad Ignalinos miškuose neįtikėtinai daug vilkų. Kodėl taip atsitiko? Pasak V. Ksenzovo, dėl to galimos kelios, tarpusavyje susijusios priežastys. „Dėl afrikinio kiaulių maro sunaikinus kiaulių ūkius, žmonės masiškai ėmė auginti avis, kurios, kaip žinia, ganosi pievose ir yra puikus grobis plėšrūnams. Manoma, kad maisto gausa ir tinkamos gyvenamosios vietos mūsų kraštuose priviliojo vilkus ir iš kaimyninės Baltarusijos“, – svarsto V. Ksenzovas.
Ūkininkai saugosi patys
Kiekvienas rimtas ūkininkas, prieš imdamasis ūkinės veiklos, apgalvoja ne tik naudos galimybes, bet įvertina ir grėsmes. Tarkim, auginantiems bulves reikia pasirūpinti jų apsauga nuo šernų, auginantiems avis – nuo vilkų. Protingai tvarkantis, visiems žemėje vietos turi pakakti.
Ūkininkas Mindaugas Ralys, didžiausio rajone avių ūkio šeimininkas, teigia šiemet nenukentėjęs nuo vilkų, tačiau anksčiau būta visko. „Mano avys sveikos ir gyvos, tačiau teko girdėti, kad kiti ūkininkai prarado savo avių, kurias sudorojo vilkai. Visos mano avių bandos yra aptvertos specialia tvora ir papildomai jas saugo šunys (kažkodėl prieš akis iškilo vaizdas iš animacinio filmuko „Aviukas Šonas“ – laimingos avys, laimingas šuo ir dar laimingesnis šeimininkas – autor. past.). Kas rūpinasi savo ūkiu, ieško informacijos, tas ją ir randa“, – įsitikinęs M. Ralys.
Jei kiekvienas elgsis atsakingai ir darys tai, ką privalo daryti: stebėti gamtą, reguliuoti populiaciją, rūpintis savo turtu – nebus nei kaltų, nei kalčiausių, nei beprasmės žalos tiek gamtai, tiek žmogui.
P. S. Viena skaitytoja iš Dūkšto labai įsižeidė, kai sykį viename straipsnyje, kalbėdama apie bendruomeniškumą, pritaikiau patarlę apie vilkus. Norėjau suteikti žmonėms svaros, pakelti jų autoritetą, deja, išėjo atvirkščiai. Atsiprašau. Ką jau padarysi, tokia jau esu – „laukinė“. Kiek vilką bemaitink – vis tiek į mišką žiūri.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!