Orai dar kartą atkišo špygą sinoptikams, meteorologams, tiesiog orų spėjikams. Dauguma prognozavo, kad šiemet žiema bus be kailinių. Gruodis pasidavė šiai žodžių magijai ir beveik iki Kalėdų tai šen, tai ten žiedais žydėjo. Bet Naujieji nusipirko žiemą ir ši kol kas trauktis neketina. Ne, nenusibodo baltoji viešnia, nes pernai jos tarsi nebuvo, ratais pro šalį pradardėjo, kitais metais, žiūrėk, vėl mus aplenks, tad lai pabūna, pasismagina. Po savaitės atokvėpio savaitgalyje vėl, sako, dėdė minus dvidešimt porai dienų užsuks. Bet jau tuoj viduržiemis, diena pusvalandžiu pasistiepė, greitai ir barsukas iš urvo lįs visos tiesos apie žiemos likimą pasakyti…

Lietuva šventė Laisvės 25-metį, savo Pergalės dieną. Jau įprasta, kad Marijos žemėje jokia šventė be šaukšto deguto nepraeina, šįkart jo į šventinę medaus statinę įdrėbė Seimas, neskirdamas Laisvės premijos Vytautui Landsbergiui. Šia tema šventiniame minėjime Seime tiesiog šventą tiesą „gentis ir klanus“ atstovaujantiems seimūnams į akis tėškė legendinis kunigas Robertas Grigas, tą kruviną sausio naktį visiems Aukščiausiosios Tarybos deputatams suteikęs paskutinį patepimą, meldęsis ir su jais rūmuose buvęs iki pergalingos pabaigos. Pateiksiu kunigo kalbos dalį ta tema be komentarų: „Todėl, neįsižeiskite, apgailėtinas buvo Seimo daugumos sprendimas neskirti šių metų Laisvės premijos Vytautui Landsbergiui. Jūs ne profesoriui pagarbą ar nuopelnus laisvės kovai paneigėte, jūs Lietuvai Sausio 13-osios 25-mečio šventę sugadinote. Nėra V. Landsbergis šventasis iš saldžių paveikslėlių, kaip, beje, ir tikėjimo šventieji nėra tokie, kaip jie sentimentaliuose paveikslėliuose vaizduojami. Tačiau jo sutelkiantys nuopelnai vieningam priešo puolamos Tėvynės pasipriešinimui yra neginčijamas faktas, ir nebuvo prasmingesnio akcento šiam 25-mečiui, kaip fakto pripažinimas ir adekvatus įvertinimas. Praeis 5, 10 metų, ir mūsų daugelio su jumis nelabai kas beprisimins, o Vytautas Landsbergis – manau, tai supranta ir jo draugai, ir nemėgėjai – išliks Lietuvos istorijos vadovėliuose greta Basanavičiaus, Kudirkos, Smetonos, Žemaičio. Norite to ar nenorite, patinka tai kam ar nepatinka. Negebėjimas dėl asmeninių antipatijų priimti tikrovę terodo vien skaudžią valstybinio mąstymo stoką, „gentinės“ ir klaninės savivokos recidyvus. Turime juos įveikti, kad išliktume – šviesi ir stipri Sausio 13-osios Lietuva“.

Vargu ar šiuos žodžius išgirs „arbūzai“, kokių dar gausu ir Seime, ir kitose valdžiose bei apskritai gyvenime. Kas tie „arbūzai“? Čia mano teorija, apie tai jau rašiau. Šia daržove vadinu tuos, kurie išorėje (viešumoje) esą savi, lietuviški, patriotai (žali), o viduje (mąstyme, įsitikinimuose) pasilikę aname laike – raudoni…

Ne vienas įvairiuose lygiuose, pradedant Prezidente, baigiant žiniasklaidininkais, šiomis dienomis yra klausęs, svarstęs – ar vėl iškilus pavojui, eitume ginti Lietuvos, kaip tą sausį? Visokių pamekenimų, patylėjimų buvo, bet,  manau – eitume. Nes jau turime ką ginti, ką prarasti. Nors nuolat verkšlename, esame nepatenkinti, tačiau tai daugiau tinka mano kartai, kuri dar niekaip nenutraukia bambagyslės su praeitimi. Ateitis priklauso jaunimui. Trafaretinė frazė, bet teisinga. Užaugo jau laisva šalies karta, nepažinusi sovietmečio marazmo, atvira pasauliui ir su juo bendraujanti. Į šventinį minėjimą Ignalinos kultūros ir sporto centre atlėkiau paskutinėmis minutėmis ir nustebau, išvydęs pilną salę. Bent pusė jos – jaunimas. Kad galime būti ramūs dėl ateities, liudija ir trys tūkstančiai savanorių šauktinių, papildžiusių kariuomenę. Įsitikinęs, kad pavojaus Lietuvai atveju jos ginti iš užsienių sugrįžtų ir daugelis emigrantų. Tad visiškai sutinku su Parlamento gynėjo, pirmojo rajono komendanto Arūno Grabažio minėjime pasakytais žodžiais: „Išeisiu Amžinybėn ramus, žinodamas, kad Lietuva buvo, yra ir bus“…

Metų pradžia rajone ramiai rieda pramintu taku, pasak senolių – po valiai, jos vežimas (rogės) tik retkarčiais krūpteli, užšokusios ant vieno kito grumsto: skundo dėl prastai (Tverečiuje) valomų kelių, renovuojamo namo darbų broko ar kito buitinio nepatogumo. Žiemos sporto centras įkvėpė gaivaus oro ir kviečia į savo trasas, krašto muziejus laukia naujo vairininko (paskelbtas konkursas jo vietai užimti)…

Smagaus ir jaukaus savaitgalio!