Skip to content

Kol dainuosim, tol kursim savo istoriją

MI informacija

Dainavimo tradicijos likimas

Lietuviai neturi epo. Mitologai vargsta ieškodami jo, bando, lyg kokią dėlionę, sudėti iš padrikų fragmentų, kurie iki mūsų atėjo su tautosaka. Lyg apgailestaudami, lyg didžiuodamiesi sakome, kad savo epą į dainas sudėjome. Dainuodami karus laimėjome, dainuodami džiaugiamės naujos šeimos sukūrimu ar pagausėjimu, dainuodami atsisveikiname į kapus lydėdami, dainuodami dirbome ir šventėme. Ir šiais laikais dar bandome dainuoti. Kai sunku, kai reikia pareikšti savo nuomonę, prieštaraujant ar palaikant. Bet vis rečiau. Miestuose „triukšmavimą“ riboja bendrabūvio taisyklės, kaimuose dažnai net nepajunta ribos tarp atpalaiduojančio įtampą linksmumo ir smegenų tamsos… Vilose vykstančiose šeimų šventėse „atidirba“ muzikantai, dainuodami ne konkrečiai vietovei būdingas ir dažnai net neatitinkančias šventės temos dainas, o pavienės dainingųjų iniciatyvos „uždaužiamos“ kolonėlių bumbsėjimu… Net ir ne visos kultūros įstaigos gali pasigirti, turinčios daug vokalinių kolektyvų. Iki mūsų dienų senąjį muzikinį paveldą, unikaliąsias sutartines išsaugojo folkloro kolektyvai, kaimo kapelos kaip moka, taip dainuoja XX a. melodijas, bažnyčių chorai saugo savo sakralųjį muzikinį paveldą, o praeito amžiaus ir pastarųjų dešimtmečių pasaulietinė muzika? Jei ne chorinio dainavimo tradicijas sauganti Respublikinė dainų šventė, kažin ar vokaliniai kolektyvai būtų kuriami ir rajonų kultūros įstaigose.

Menų plėtotė, tarp jų ir dainavimas, visada laikėsi ant pasišventėlių pečių. Materialėjant pasauliui, materialėja ir žmonės. Pasišventėlių vis mažiau, nors, pasižvalgęs matai, kad kiekviename rajone yra muzikos mokyklų, kuriose lyg ir turėtų burtis fanatikai. Gal jų ir yra, bet labai jau gyvybingas posakis, kad už iniciatyvas baudžiama… Kur norinčiam ir galinčiam veikti jas reikšti, jei neturi valdžios palaikymo, nesi įkūręs kokios visuomeninės organizacijos, nuo kurios būtų galima teikti projektus? Biurokratai mąsto biurokratiškai: jei žmogelis dar sugeba „klibėti“, tegul sau „maskatuojasi“ savo sumanymų erdvėj – kam dar tokį laikyti biudžetinėje įstaigoje ir pinigus mokėti? Kažin, ar toks požiūris padės plisti dainos menui, kažin, ar iki šių dienų išsaugotasis muzikinis paveldas nukeliaus į rytdieną, ar šiandieninių žmonių godos bus išgirstos kitose kartose…

Vienas baisiausių reiškinių šiandienos kultūroje – bendruomenių „vakarėliai“. Matyt, ne veltui taip nenoriai Kultūros taryba skiria projektines lėšas jų organizavimui. Vakarėlių reikia, bet tik neiškreiptų savo esme. Kultūros darbuotojai kaimo vietovėse tampa ne meninio skonio ugdytojai, talentų ieškotojai, žinių apie meną skleidėjai, o vietinės publikos poreikių tenkintojai. O tie poreikiai dėl patyrimo stokos, dažniausia, nėra patys aukščiausi… Triukšmingo ir greito žmonių pasitenkinimo, dažniausiai, reikia politikams. O žmogui gerai – atėjo, akis paganė, dar kaimynę pašokdino, stiklą alaus sumurkė ir… namo. Kuo mažiau žinai, tuo mažiau reikia: jam net neateina mintis, kad gali būti ir kitaip. Bendruomenių vakarėliai turėtų būti ten gyvenančių žmonių talentų atradimo ir demonstravimo vieta, lyderių atsiskleidimo arena. Kultūros darbuotojas jokiu būdu neturėtų tapti bendruomenės renginių organizatoriumi. Na, nebent gelbėti techninėmis garsinimo ir švietimo priemonėmis. Pastebėti bendruomenėse talentai savo „augimą“ turėtų tęsti kultūros įstaigose, padedant profesionaliam kultūros darbuotojui. Tik taip išugdysime aukštų poreikių meno renginių žiūrovą, dalyvį, kūrėją, asmenybę. Tik tokiam žmogui bus reikalinga kultūros įstaiga su visais jos darbuotojais… Tik taip liks gyva tradicija – dainuoti.

„Iš širdies“ dainuoja Ignalinai

Kurortinėje Ignalinoje repetuoja trys suaugusiųjų vokaliniai kolektyvai: M. Petrausko muzikos mokyklos kvartetas, Ignalinos „Šaltinėlio“ mokyklos darbuotojų kolektyvas „Atgaiva“, vadovaujamas Vidos Ksenzovienės, ir Kultūros ir sporto centro Loretos Kuksėnienės „Iš širdies“. Muzikos mokyklos kolektyvas – tiesiog prestižo reikalas, o štai vaikų darželio dainininkės – muzikai pasišventusios V. Ksenzovienės nuopelnas. Gaila, kad kultūros centras – konkrečiai kultūrine veikla turinti užsiiminėti įstaiga – turėdamas tokias puikiai renovuotas patalpas, nemato reikalo turėti daugiau vokalinių kolektyvų, nes dar maestro Ilgūno laikais sukurtos rajono centro muzikinės tradicijos buvo puikios ir pritraukiančios ne tik dalyvių, bet ir žiūrovų. Vėliau puikius chorus turėjo jau a. a. Olga Juknevičienė, dar visai neseniai – Deimantė Zlatkauskienė. Nei pinigų, nei palaikymo, nei galimybių veikti niekas neribojo. Prašė tik vieno – kuo daugiau veiklos su miestiečiais ir metodinės sklaidos į periferiją. Apie kažkokį dalijimąsi patirtimi, metodinę veiklą rajone kalbėti netenka, nes jos tiesiog nėra, o vienintelio dainuojančio suaugusiųjų kolektyvo vadovė L. Kuksėnienė dirba ketvirčiu etato.

Kolektyvas „Iš širdies“ gyvuoja beveik 10 metų. Bene žaviausia tai, kad jauna ir dažnai Ignalinoje gražiausia kultūrininke vadinama kolektyvo vadovė Loreta sakė, kad „dainuoti bet ką ir bet kaip, neugdant klausytojo muzikinio skonio, o tik atsižvelgiant į publikos poreikius – joks profesionaliai dainuojantis negali. Tiesiog nesidainuoja“. Nenuostabu, kad tokius aukštus uždavinius sau kelianti vadovė pasiekia ir puikių rezultatų. Nors tiesiogiai pakvietimai į konkursus iki jos „neateina“, bet pati ieško, randa, per kolegas susižino, kur koks konkursas vyksta. Teikia paraiškas dalyvavimui ir važiuoja. Dabar kolektyvas puikiai žinomas rajono gyventojams ir Lietuvos renginių organizatoriams. Ansamblio atliekamas repertuaras labai įvairus: tai ir senoji estrada, ir šiuolaikinių kompozitorių gerai žinomi kūriniai, liaudies dainos ir klasikinė muzika, kūriniai atliekami a cappella bei pritariant įvairiam akomponimentui. Kolektyvas jau pelnė ne vieną prizą, bet labiausiai įsimintini: 2013 m. VII vokalinės muzikos konkurse „Iš širdies į širdį“, Skriaudžių kultūros centre, pelnytas I laipsnio diplomas; Ukmergės r. Taujėnų dvare, vokalinių kolektyvų festivalyje-konkurse „Šventosios gaida“, mišrių kolektyvų kategorijoje užimta II vieta; 2015 m. respublikiniame vokalinių ansamblių šventėje-konkurse „Kur aukštas klevas 2015“ Linkuvoje – užimta III vieta ir pelnytas apdovanojimas už geriausiai atliktą Europos kompozitoriaus dainą.

Kiekvienas konkursas savaip įdomus, įsimintinas. Visada svarbu – kaip konkursų organizatoriai sutinka dalyvius, ką įžvelgia: konkurentus ar galimybę tobulinti vieniems kitus, kaip ir ar laiku pateikiama informacija: kur persirengti, kada repetuoti ir pan., kiek klausytojų salėje, kaip nusiteikusi vertinimo komisija… Konkursinę nuotaiką visad sukuria smulkutės detalės: žvilgsnis, žodis, nes įtampos ir taip gana. Pagaliau ir tai, kad demonstruoji, ką gali rajonas, iš kurio atvykai – įpareigoja, gal net pakviečia ir kitų kolektyvų žmones čia apsilankyti…

Kolektyve septyni žmonės. Vadovei juos suburti pasisekė todėl, kad miestelis palyginus nedidelis ir visi vienas apie kitą kažką žino. Kvietimas „skelbimais“ neefektyvus. Didžioji dalis kolektyvo narių yra baigę muzikos mokyklas, jų muzikinis skonis susiformavęs iš anksčiau. Repertuare kiekvienas narys turi savo mėgiamą dainą. Loreta mano, kad viena iš sudėtingesnių repertuare – baroko didybės laikų kompozitoriaus Perselio „Giedantis strazdas“. Daug kūrinių kolektyvas atlieka a cappella. Nors tokį repertuarą priverčia rinktis gyvenimas – tiesiog kolektyvas neturi akomponiatoriaus, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: atsiranda proga pademonstruoti kolektyvo profesionalumą. Kažkaip juk reikia pasiguosti…

L. Kuksėnienė nepateisina tų vadovų ar renginių režisierių, kurie iš dainininkų nori „padaryti“ aktorius. Kolektyvo įvaizdį ji siekia formuoti kitokiomis priemonėmis. Dainuoti susirinkę žmonės turi publiką „imti“ tuo, kam susirinko (pastebėjimas „ne prie ko“ – visaginietis Ilja Aksionovas tikrai prastai judėjo scenoje, bet tai netrukdė jam tapti publikos numylėtiniu). Gal todėl kolektyve „neprilipo“ retro stiliaus dainos, ne visuomet jie „įsikomponuoja“ ir renginiuose, kuriuose reikia „užpildyti tuštumas“. Tai tikrai ne didybė, o profesionalaus, save gerbiančio žmogaus požiūris į darbą. „Iš širdies“ – tai kolektyvas, galintis papuošti intelektualesnius sambūrius.

Esame įpratę, kad vokaliniuose kolektyvuose – didžioji dalis pagyvenusiųjų arba tiesiog vaikų ar jaunimo kolektyvai. L. Kuksėnienės kolektyvas žavi ir tuo, kad jame visi tie, kurie šiandien kuria Lietuvą: visi dirbantys, visi nuo trisdešimties iki penkiasdešimties. Kolektyvas nedidelis, todėl ir vadovavimas jam nėra labai sudėtingas: mažai tuščių ambicijų ir nepamatuotų reikalavimų. Jei kuris kolektyvo narys dėl vienos ar kitos priežasties negali dalyvauti koncerte, nevyksta visas kolektyvas. Mikroklimatas – puikus. Kartu išgyvena ir sėkmes, ir nesėkmes. Pasidomėjus, ar asmenišku tampantis bendravimas netrukdo dirbti, vadovė sako, kad šeima yra šeima, kolektyvas yra kolektyvas. Kaip vadovas gali vadintis vadovu, jei nesugeba atrasti to jautraus dalykinio viduriuko, sugebėti subalansuoti požiūrį į bendrą darbą ir laisvalaikį. Kita vertus, juk net iš artimiausio draugo reikalaujame vienų ar kitų dalykų, net artimiausius draugus pakritikuojame, patariame, pasiūlome įvairių sunkumų sprendimo būdų. Domėjausi ir tuo, kaip kolektyvas žiūri į „naujokus“. Juokaudama L. Kuksėnienė atsakė, kad kolektyvas visada kolektyvas ir pateikė klausimą man – o kaip šeimoje žiūrima į atitekančią marčią ar žentą? Trintis būna visada, bet „kampai apsigludina“ ir gyvenimo ratas rieda toliau. Didelė vadovės laimė, kad kolektyvas per dešimtmetį mažai keitėsi. Tame ir kita laimė: kolektyvo moterims Ignalinos kultūros ir sporto centras per dešimtmetį pasiuvo du rūbų komplektus (vyrukai dėvi savo). Kolektyvo narių skaičius taip pat optimalus – tiek, kiek telpa į KC „mašiniuką“, plius rekvizitas…

Kas ta principingoji, kultūros centre vienintelio vokalinio kolektyvo vadovė? Loreta Kuksėnienė – ignalinietė. Baigusi vietos muzikos mokyklą,  įstojo į Vilniaus konservatoriją, baigė vokalinio kolektyvo vadovės specialybę. Vėliau Klaipėdos universiteto pedagoginiame fakultete studijavo ir baigė etiką. Augina 13 ir 12 metų dukras, kurios, nors menui ir neabejingos, muzika nesižavi.  Vyras taip pat nėra muzikos „sirgalius“, nors žmonos veiklą supranta. Jauna moteris pasvajoja ir apie didesnį kolektyvą, bet negali ignoruoti šeimos poreikių. Ketvirtis etato – per mažas indėlis į šeimos biudžetą, todėl dirba ir pedagoginį darbą – dėsto etiką. Gal būtent tai – darnos dėsnių išmanymas – padeda vadovei kasdienėje kūrybinėje veikloje nepasiduoti vartotojiškiems publikos poreikiams, o ginti savo, kad ir mažą, bet profesionalią tiesą.

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje