Žmogui būdinga gaunamą informaciją savyje įvaizdinti. Kai pasakai – mokslų daktarė – tai mintyse regi pagyvenusią moterį, dažniausia griežtu dalykiniu kostiumėliu ir akiniuotą. Bendrauja ji solidžiai, kalboje daug žodžių, kurių, bijai prisipažinti, bet nesupranti. O mokslų daktarė provincijoje – ir dar jauna – šiais visuotinio bėgimo iš rajonų ir beatodairiško karjerizmo laikais – iš viso sunkiai suvokiamas dalykas. Ką 1977 m. gimimo mokslininkė gali veikti mažėjančio rajono centre, kur dėtis jos akademiniam protui?..

Ligita Smagurauskienė laužo visus įprastinio įsivaizdavimo rėmus. Sutikęs ją mieste greičiau pagalvotum, kad ši baltaveidė, šviesiaplaukė, įdomiai pasirėdžiusi jauna moteris, vedina dviem sūnumis – laiminga, nerūpestinga, gerai aprūpintos šeimos mama, nesukanti galvos nei dėl šeimos rytdienos, nei, juo labiau – rajono, o jau ką kalbėti apie visą šalį… Ši, regis, tokia žaisminga moteris karjerą pradėjo vos baigusi bakalauro studijas 2000 m. Kaip Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento padėjėja, 2002 m. jai teko įkurti Ignalinos verslo informacijos centrą ir jam vadovauti iki 2010 m. pradžios, paraleliai pradedant kurti Ignalinos rajono vietos veiklos grupę, kuriai vadovauja iki šiolei. Dabar IRVVG – viena iš trijų Lietuvoje dvisektorinę veiklą pradedanti VVG, kuriai „Ignalinos rajono kaimo ir žuvininkystės plėtros strategiją“ jau nuo 2013 m. nuosekliai ruošė Ligita.

Kokių žinių reikia žmogui, kuris yra ne politikas, bet lyg ir trečias (po mero ir jo padėjėjo) pagal bendravimo intensyvumą su visų socialinių sluoksnių gyventojais, rajono žmogus (nes 2016–2020 m. rajono asociacijoms ir bendruomenėms perskirstys milijonines sumas, kurios atkeliauja į rajoną)? L. Smagurauskienė 1999 m. yra įgijusi VU Visuomeninės geografijos bakalauro, 2001 m. – VU Bendrosios geografijos ir kraštotvarkos magistro, o 2011 m. VU Valstybiniame mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centre, Geologijos ir geografijos institute įgijo Fizinių mokslų daktaro laipsnį, apgynusi darbą tema „Verslo skatinimo sistemos teritorinės organizacijos ypatumai Lietuvoje (1998–2008 m.)“. Visi šie mokslo laipsniai, o juo labiau – temos, niekaip nedera su žaismingos blondinės įvaizdžiu. Ligita juokauja, kad blondinėms gyventi lengviau: su jomis pradedama bendrauti lyg ir ieškant pramogos, laisvai, bet jau nuo pačios blondinės priklauso, kiek produktyvus pokalbis gali išsirutulioti…

Kai pasižvalgai po rajono žymių žmonių sąrašus, tai L. Smagurauskienė lyg ir akademinių jo tradicijų tęsėja – visiems puikiai žinomas a. a. prof. Česlovas Kudaba, dūkštiečių pasididžiavimas, dabar jau taip pat a. a. Ričardas Baubinas (buvo jos baigiamųjų darbų VU ir pradžioje daktarinės disertacijos vadovas), baigė VU tą patį fakultetą, dėstytojavo. Kodėl akademinio darbo nepasirinko Ligita? Kaip ir daugelyje sričių, taip ir akademinėje veikloje, Lietuvoje daug ne visai šviesių koridorių. Tai viena. Antra priežastis – rutina jai nepatinka. Jei mokslo tiriamuosiuose institutuose būtų galima rinktis temas savo nuožiūra, ieškoti iššūkių, neutralizuoti problemas – ji net nebūtų suabejojusi. Deja… Regis tokioje mažutėje gimtojoje Ignalinoje ji randa, ko reikia dabartiniam jos gyvenimo etapui: ramybę šeimoje ir iššūkius darbinėje veikloje. Savo globalias įžvalgas naudoja dirbdama respublikinio lygmens darbo grupėse, prisidėdama ruošiant strategijas, Vietos veiklos grupių tinklo valdyboje ruošiant Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“ ir dar gausybėje visuomeninių darinių, kurie turi įtakos valstybės gyvenimui.

Kaip – šeimoje augant aštuonerių ir beveik ketverių metų sūnums – sugebėti suderinti sėkmę darbe ir darną šeimos gyvenime? Pora susituokė padraugavusi šešerius metus – nuo pat mokyklos Ignalinoje laikų ir šokių Ceikinių seklyčioje. Vėliau vienas mokėsi Kaune, kitas – Vilniuje, šeimyninio gyvenimo stažas – 15 metų. Stebina jau tai, kad L. Smagurauskienė daktaro disertacijos reikalus pradėjo tvarkyti, besilaukdama pirmagimio, o baigė dar nesibaigus motinystės atostogoms… Ligita sako, kad visus daktaro disertacijos rašymo planus vykdė laiku. Kol laukėsi – vargo iš viso nematė, o gimus vaikeliui tikslingai išnaudodavo jo miego valandas. Naktimis nedirbdavo. Jaunai šeimai negalėjo padėti tėvai, nes vyras našlaičiu liko anksti, o ją, dar mokinę, su tėčiu paliko mama…

Tai daug ko išmoko ir liudija, kad ji labai atsakingai planuoja savo laiką. Sako, kad visame kame siekia darnos, darbui skiria 30 proc. savo laiko. Visa kita – šeimai, kelionėms, ūkiui, savišvietai. Netenkinus vienų poreikių, negali būti sėkmingai realizuojami kiti. Vienu didžiausių laimėjimų laiko tai, kad vaikai pamėgo keliauti, pažinti, atrasti: gimtadieniams dovanų prašo kelionių.

Smagurauskų šeima – aktyviai bendraujanti. Ligita kasmet atranda laiko suorganizuoti klasės draugų susitikimus. Su vietiniais ir draugais iš didmiesčių kasmet organizuoja vasaros stovyklėles šeimų vaikams. Šeimos susiburia, pasiskirsto darbus, pramogauja ir net ožkas melžia kartu. Bene ekstremaliausia šeimos ir draugų tradicija – kasmetiniai kalėdiniai kanojų žygiai Bukos upe. Žavioji mokslininkė sako, kad tuomet, kai laukėsi antrojo sūnaus, pabijojo lipti į kanoją, bet puikiai save realizavo, virdama plaukiantiesiems arbatą krante. Jos nuostata – prisiminti draugus ir sutiktus žmones visuomet, o ne tada, kai prispaudžia bėda. Skambutis, laiškutis padeda suprasti draugus ir nelikti vieniems. Kadangi pinigėliai niekam iš dangaus nebyra, tai su vyru įkūrė bityną. Jų bitės vagonėliu „keliauja“ į pamiškes, o iš sunešto medaus šeima komponuoja kosmetines priemones pirčiai, ruošia dovanėles, stiprina šeimos sveikatą. Jo galėtų būti ir daugiau, nes vis pritrūksta…

Ar mokslininkės skiria laiko grožiui? Kas sutinka Ligitą – neabejoja. Originalaus dizaino drabužiai vis masina paklausti – iš kur, už kiek? Jaunoji šeimos mama sako, kad tai – jos hobis. L. Smagurauskienė pati sau modeliuoja, kerpa, siuva. Puošiasi net savo siuvimo paltais. Ir čia pasiektas aukštasis pilotažas – unikalu! IRVVG vadovė sako, kad dar mokykloje traukė menai, bet nesijautė tiek stipri, kad rizikuotų juos studijuoti. Dabar tas pomėgis realizuojamas tvarkant buitį… O kaip mokslininkė pasirenka kirpėją, juk ją, kaip lektorę, derybininkę, pirmiausia pasitinka pagal išvaizdą? Patrauklioji blondinė sako, kad ir čia ieško iššūkių – stengiasi eksperimentuoti ir vis ieškoti naujų paslaugų teikėjų. Kerpasi ne Ignalinoje, viena iš paskutiniųjų ją kirpusių – Šabaniausko anūkė…

O ko dar, be kirpėjos, kuria galėtų pasitikėti, kūrybingai moteriai trūksta šiandieninėje Ignalinoje? Dabar svarbiausia – vaikai. Puikus ir gausus užklasinės veiklos pasirinkimas, bet formaliajam ugdymui linkėtų tobulėti… Ką norėtų pakeisti savyje? Pastaruoju metu pastebi, kad galvoja akademinėmis kategorijomis ir kartais užmiršta, kad visa tai galima pasakyti paprastesniais žodžiais. L. Smagurauskienė mąstydama lygiuojasi į pažangius ir plačias erdves mąstymu aprėpiančius žmones, nori, kad tokios mintys taptų „savomis“ ir daugeliui rajono žmonių, kad dėl pažinimo ir mąstymo aprėpties nesusikurtų bendravimo barjerų.

Daugiau: TAMPRĖS