Pirmieji sentikiai LDK, dabartinėje Lietuvos teritorijoje, apsigyveno apie 1679 m. Svarbiausio jų raštijos Lietuvoje paminklo – Degučių metraščio (Zarasų r.) – duomenimis, vienas pirmųjų emigrantų iš Rusijos buvo Trofimas Ivanovas. XVII a. viduryje įvyko Rusijos stačiatikių bažnyčios skilimas į dvi grupes: sentikius (senaapeigininkius) ir stačiatikius (naujaapeigininkius). Tuometiniai kultūriniai konfliktai buvo suvokiami kaip teologiniai. Rusijoje nebuvo specialios disciplinos, tad religijos turinys ir forma buvo suvokiami kaip Dieviškosios tiesos atspindžiai. Siekdama palaužti sentikius, Rusijos valdžia ėmėsi žiaurių represijų. Valdant carienei Sofijai jie buvo tremiami ir baudžiami mirtimi, naikinami senieji rankraščiai ir ikonos. Jų emigraciją skatino įsitikinimas, kad atėjo pasaulio pabaiga ir negalima gyventi ten, kur viešpatauja naujaapeigininkai. XVIII a. pradžioje sentikių emigracija į Lietuvą tapo masinė. Juos vadino fedosejininkais. Tai sentikybės bepopių atšaka, pavadinta jos įkūrėjo Fedosejaus Vasiljevo vardu. Kartu su sentikiais į LDK atvyko ir daug Rusijos valstiečių, tikėdamiesi čia rasti geresnį gyvenimą. Daugelis jų susiviliojo Lietuvos bajorų palankumu, nes šie noriai priimdavo naujakurius savo žemėse. Sentikių įsikūrimą LDK lėmė dvi priežastys: sentikių religinis persekiojimas ir XVIII a. padidėjusi valstiečių priespauda Rusijoje.

Tikinčiųjų kovos

Lenkijos ir Lietuvos valstybė tiesiogiai ribojosi su Rusija, todėl ir tapo pagrindiniu bėglių prieglobsčiu. Spėjama, kad bėglių į LDK skaičius tuomet siekė iki keleto šimtų tūkstančių. Imta stiprinti sienų apsaugą. Sentikių emigraciją Rusijos valdžia, pradėjusi jausti gyventojų stygį, stabdė: valdant Petrui I buvo atsisakyta žiaurių persekiojimų, bet padidinta mokesčių našta. 1716 m. buvo išleistas įsakas, kuriuo buvo galima rinktis, kaip išpažinti tikėjimą, bet sentikiai turėjo mokėti dvigubai didesnius mokesčius, jie buvo vadinami priešais, negalėjo dirbti valstybės tarnyboje. Kaip Petras I „karpė“ didžiules jų barzdas, matėme daugybėje filmų. Jekaterina II įvedė „meduolio ir botago“ politiką: sentikius mėgino pajungti Stačiatikių bažnyčios valdžiai, leisdama išsaugoti kai kurias apeigas. Taip atsirado vienatikiai. Nesutikusiems pasikeisti, buvo draudžiama statyti cerkves, o veikiančiose neleista turėti varpų.

Tai buvo nauja religinė grupė Lietuvoje, atkreipusi Katalikų bažnyčios dėmesį. 1690 m. sudaryta religinė komisija paskelbė, kad sentikiai „nepriklauso valstybei ir bažnyčiai pavojingiems sektantams“. Jie naudojosi tikybos laisve, kuri buvo įtraukta į III Lietuvos Statutą. Šis dokumentas leido sentikiams, gavus dvarininko sutikimą, kurtis jų žemėse. Sentikiai, kaip ir katalikai, pripažino krikščionybės dogmas, todėl į juos valdžia ir bažnyčia žiūrėjo palankiai. Atvykėliai padėjo užpildyti ištuštėjusias po maro gyvenvietes, o dėl to, kad jie gyveno uždarą gyvenimo būdą, nebuvo pavojingi.

Sentikius, kaip ir stačiatikius, krikščionis sieja bendra visiems krikščionims I tūkstantmečio bažnyčios istorija ir X–XII a. Rusijos stačiatikių bažnyčios praeitis. Sentikiai, kaip ir stačiatikiai, pripažįsta tą patį Šv. Raštą ir daugelį bažnyčios tėvų laiko šventaisiais. Juos sieja ikonų, ypač Dievo motinos, garbinimas. Jie nesutaria dėl tradicijų perėmėjos vaidmens: kiekviena jų tvirtina esanti vienintelė kanoninės Rusijos stačiatikių bažnyčios, gyvavusios iki XVII a., paveldėtoja. Sentikiai savitai vertino bažnyčią, valstybę ir visuomenę: tikėjo, kad stačiatikių bažnyčios dvasininkijos teikiami sakramentai, pasaulyje įsigalėjus Antikristui – naujaapeigininkams, neteko Dievo malonės. Priversti palikti savo bažnyčią ir tėvynę, jie sugebėjo išlaikyti buvusias dogmas ir apeigas, bet, netekę dvasininkijos, kūrė naujas bažnyčios valdymo institucijas. Religijotyrininkai teigia, kad Sentikių pomorų bažnyčia yra Stačiatikių bažnyčia, išlaikiusi senąsias apeigas, tačiau neturinti tripakopės hierarchijos.

Ritualų savitumas

Religiniam gyvenimui vadovauja dvasios tėvas pasaulietis, nes bepopiai, pagal savo mokymą, negali turėti dvasininko. Bendruomenės pasitikėjimas jam suteikia pareigas ir garbingą vaidmenį parapijoje. Lietuvos sentikiai išsaugojo Krikšto, Atgailos ir Santuokos sakramentus. Dvasios tėvas veda pamaldas, vadovauja parapijai, atlieka apeigas ir teikia sakramentus, aiškina bažnytinį mokymą, rūpinasi religiniais ir moraliniais tikinčiųjų reikalais. Jei parapija didelė, gali būti vyresnysis ir jaunesnysis dvasios tėvai. Vesti pamaldas padeda choro vadovas ir giedotojai, psalmininkas ir maldos namų prižiūrėtojas. Pagrindinė mokykla – choro lankymas ir dalyvavimas pamaldose. Yra reglamentuota praktika, kai tam tikras (išskyrus palaiminimo) sentikių dvasios tėvo pareigas gali atlikti moteris. Sentikių pamaldos vyksta cerkvėse, tęsiasi 4–5 valandas ir turi savitas apeigas. Didžioji apeigų dalis vyksta tikinčiųjų akivaizdoje – jas atlieka ant choro aukštelių, prieš ikonostazą, įrengtą prie rytinės sienos. Sentikių cerkvėse nėra altoriaus, jie naudoja iki XVII a. patriarcho Nikono išleistas bažnytines knygas. Jos puošnios, parašytos senąja slavų kalba. Sentikiai savotiškai suprato žodį „raštingumas“ – tai ne tik sugebėjimas skaityti senąja slavų kalba, bet ir pamaldų tvarkos išmanymas. Tikintieji dažniausia jos mokosi namuose ar sekmadieninėse bažnytinėse mokyklose. Sentikiai žegnojasi dviem, o ne trimis, kaip stačiatikiai, pirštais. Meldžiasi pagal senuosius papročius: kalbėdami maldas atlieka trijų rūšių nusilenkimus – iki krūtinės, iki juosmens, iki žemės. Atlikdami žemuosius nusilenkimus naudoja kilimėlį (područnik), kairėje rankoje laiko poterių pynę (lestovka).

Sentikių papročiai pasižymi griežtumu, kurį lėmė gyvensenos konservatyvumas ir ankstyvųjų bepopių radikalumas. Per metus jie laikosi 4 daugiadienių (Gavėnios – 40 dienų, Petrinių, Žolinių, Kalėdų) ir 3 vienadienių pasninkų. Be to, pasninkauja kiekvienos savaitės trečiadienį ir penktadienį. Taip per metus susidaro 200 dienų pasninko. Griežti religinio etiketo reikalavimai pasninko dienomis draudė pasaulietines dainas. Sentikiai turi 12 pagrindinių švenčių: 8 Viešpaties (Kalėdos, Grabnyčios, Trys karaliai, Kristaus atsimainymas, viešpaties atvykimas į Jeruzalę, Dangun ėmimas, Sekminės ir Viešpaties kryžiaus pastatymo diena) ir 4 Dievo motinos (Dievo motinos gimimas, Šventovės aplankymas, Marijos apsireiškimo diena, Švenčiausiosios Dievo motinos dangun ėmimo). Svarbiausia laikoma – Velykos. Jos švenčiamos 7 dienas. Švenčių metu šventinamas maistas, verbos, margučiai. Per Velykas dažomi margučiai simbolizuoja įvykį, kai Marijos Magdalietės Tiberijui parodytas kiaušinis pakeitė spalvą. Sentikių bažnytinės šventės švenčiamos pagal Julijaus (senojo stiliaus) kalendorių. Jų bažnyčioje metai skaičiuojami nuo pasaulio sukūrimo, t. y. vadinamosios Bizantijos eros. Jos pradžią nuo Kristaus gimimo skiria 5508 metai, todėl 2016 m. atitinka 7523 m. Pripažįsta tik aštuoniagalį kryžių. Bažnytinės procesijos metu sentikiai apie cerkvę eina pagal saulę, stačiatikiai – prieš saulės judėjimo kryptį.

Sentikiai savo giesmes gieda vadinamuoju ženkliniu giedojimu, kai giesmės atliekamos vienu balsu. Cerkvėse tik giedama, muzikos instrumentai nenaudojami. Bažnytinis menas remiasi bizantiška tradicija. Cerkvių puošyboje vyrauja tapyba. Ikona paprastai vaizduoja Kristų, Mergelę Mariją arba kurį nors šventąjį. Tai ne tik atvaizdas, bet ir savotiškas langas, jungiantis žemę ir dangų. Tikintieji ikoną suvokė kaip Dievo išganymo pažadą. Tikima, kad ikona gali atskleisti Dievo malonę taip pat, kaip ir sakramentai. Jei ikonoje vaizduojamas Kristus, tikinčiųjų maldos būna nukreiptos ne į ją, bet į Dievą, esantį už jos, o tuo pačiu ir joje. Ikonos imamos į keliones, dovanojamos. Ikonostazą sudaro keliais aukštais sustatytos ikonos.

Lietuvos sentikiai šalies istorijoje

Apie 1772 m. Lietuvoje gyveno apie 180 tūkst. sentikių. Svarbiausias atvykėlių užsiėmimas buvo žemdirbystė, daug jų vertėsi stalyste, sodininkyste, dirbo pagalbinius darbus, tarp jų buvo pirklių ir miestelėnų. XVIII a. pabaigoje dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikė 17 sentikių parapijų, kai kurios iš jų tapo religiniais-kultūriniais centrais. Žymus fedosejininkų religinis centras mūsų rajone buvo 1728–1755 m. veikęs Gudiškių vienuolynas. Kitas svarbus bepopių religinis centras XVIII a. antroje pusėje veikė Zarasų r., Degučių kaime. Sudėtinga Lietuvos istorija darė įtaką ir sentikių gyvenimui. Po III Lietuvos ir Lenkijos padalijimo (1795 m.), Lietuvoje gyvenę sentikiai vėl papuolė į Rusijos imperiją. Tuo metu Rusiją valdęs caras Aleksandras I buvo apsišvietęs ir pakantus. Kad pagerės sentikių gyvenimas, viltį teikė tai, kad Aleksandras I, keliaudamas iš Paryžiaus į Peterburgą, 1814 m. apsilankė Molėtų r. veikusiuose Karališkių sentikių maldos namuose, pasimeldė ir gavo nustebusio dvasios tėvo palaiminimą. Iki šių dienų tai vienintelis Rusijos valdovas, aplankęs Lietuvos sentikius. 1825 m. pradėjus valdyti Nikolajui I, sentikių persekiojimas ir diskriminacija vėl sustiprėjo. 1825–1855 m. Lietuvos teritorijoje Rusijos valdžia uždarė 13 iš tuomet 33 veikusių sentikių maldos namų. 1840 m. uždaryti sentikių maldos namai Degučiuose virto stačiatikių cerkve. 1863–1864 m. sukilimo metu Rusijos valdžia stengėsi sentikius išnaudoti rusinant lietuvius, bet, nepaisant jų pastangų, sentikiai netapo rusifikacijos politikos įrankiais. Naujasis caras Nikolajus II priėmė sentikiams palankius įsakus: 1905 m. balandžio 17 d. paskelbė įsaką dėl religinio pakantumo, o tų pat metų spalio 17 d. – paskelbė manifestą dėl pilietinių teisių suteikimo. Šie dokumentai pirmą kartą Rusijoje įteisino sentikybę, kaip atskirą religiją.

Pokyčiai vyko ir pačioje religijoje. Iki XVIII a. Lietuvos teritorijoje gyvenę bepopiai nepripažino bažnytinės santuokos. Tačiau XIX a dalis bepopių jau pasisakė už bažnytinės santuokos būtinybę, 1823 m. įvesti Krikšto, Santuokos ir Mirties metrikai. Bepopiai, kurie pripažino bažnytinę santuoką, pradėti vadinti naujaisiais pomorais. XX a. pradžioje Lietuvos sentikiai pomorai sukūrė vieningą bažnytinę organizaciją, kurios religiniu centru tapo Vilniaus sentikių parapija, o jos pradininkas – Aristarchas Pimonovas. 1906 m. Vilniuje vyko dabartinės Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Baltarusijos dvasios tėvų ir parapijų suvažiavimas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikė 68 sentikių parapijos, gyveno apie 81–100 tūkst. sentikių. Lenkijai okupavus Vilnių ir apylinkes, sentikių bažnytinė vyriausybė veikė Kaune. 1923 m. Lietuvos vyriausybė oficialiai pripažino Sentikių pomorų bažnyčią, suteikė jai autonomiją, nuo 1925 m. jai teikė tam tikrą finansinę paramą, už metrikų knygų tvarkymą dvasininkams mokėjo atlyginimą. 1940 m. prasidėję trėmimai į Sibirą, palietė ir sentikius – jie buvo tremiami kartu su kitais Lietuvos gyventojais. 1941–1944 m. trukusi vokiečių okupacija jų negailėjo: buvo vykdomos grupinės egzekucijos, išvežami darbams į Vokietiją. Tarybiniai laikai sentikiams taip pat, kaip ir kitų konfesijų tikintiesiems, buvo nepalankūs, vykdytos deportacijos, areštai. Kolektyvizacija, industrializacija, urbanizacija mažino kaimo ir didino miesto tikinčiųjų parapijas. Ieškodama kompromisų su komunistų valdoma valstybe, XX a. šeštame dešimtmetyje Sentikių bažnyčios vadovybė įsitraukė į judėjimą už taiką. Sovietų okupacijos metais Vilniuje veikęs sentikių pomorų religinis centras buvo toks vienintelis visoje Tarybų Sąjungoje.

Dabar daugiau nei 30-yje pasaulio šalių veikia Sentikių bažnyčios. Pasaulyje gyvena apie 3 mln. Sentikių, iš kurių 1,2 mln. – pomorai (bepopiai). Gausiausios bendruomenės yra Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir Rumunijoje. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, sentikiai pomorai atgavo turėtą autonomiją, atkurti maldos namai. Bažnyčia pakeitė pavadinimą. Dabar ji vadinama Lietuvos senųjų stačiatikių pomorų bažnyčia. 2001 m. Lietuvoje gyveno 27 tūkst. sentikių (0,8 proc. visų gyventojų, iš jų apie 8 proc. – ne rusų tautybės). Bažnyčios vadovai teigia, kad dabar šalyje gyvena apie 45 tūkst. žmonių, išpažįstančių šį tikėjimą. Rytų Lietuvos pusėje – daugiausiai jų yra Visagine (apie 3 tūkst.), apie 1 tūkst. – Zarasuose. Sentikių salos „išsimėčiusios“ visuose Lietuvos paribio rajonuose. Seniausia veikianti Šv. Dievo motinos dangun ėmimo cerkvė yra Anykščių r. Paežerių kaime (nuo 1715 m.), gausi bendruomenė buriasi mūsų rajone Lukošiškės kaime, Dūkšte, Mikalave, taip pat Zarasuose, Utenos r. Stalnioniškio, Švenčionių r. Jurgeliškės kaimuose. Ne visuose rajonuose cerkvės tinkamai prižiūrimos, nes, kaip ir visos Lietuvos gyventojus, ir juos veikia emigracija. Rytiniame pakraštyje jų kol kas daugiausia, parapijų skaičiumi šalies pakraštį lenkia tik Vilnius ir Klaipėda. Apsigyvenę glaudžiomis bendruomenėmis, jie ir toliau yra susiję su Rytų krikščionybės tradicija, o savo papročiais ir tradicijomis turtina Lietuvos kultūrinę įvairovę, yra jos paveldas. Materialioji jo dalis – cerkvės, menas, knygos – yra saugomas valstybės, o Lietuvos gyventojus jie stebina sugebėjimu išlaikyti tradicijas naujai pasirinktos gyventi tėvynės kultūrinėje apsuptyje.