Skip to content

Gyvenimas dovanotas gyvūnams, sunkiam darbui ir gėlėms

Esu vienas iš tų keistuolių, kurie turi ar Dievo dovaną, ar kryžių – nelygu kaip pažiūrėsi – atsidurti ten, kur reikia arba kur nereikia, ir pastebėti tai, ko reikia arba ko nereikia. Čia ir vėl – kaip kam atrodo, nes tas, kuris suvokia gavęs naudos iš mūsų susitikimo,  tai vadina Dievo dovana, o tas, kuris priverčiamas atsakyti už nederamus veiksmus  ar sustabdomas, sąmoningai kenkiantis kitiems, tas tai vadina „parazituojančia rakštimi“, kuria būti – kančia. Bet gi atkentėjęs vis tiek galiausiai jauti malonumą, nes padarei kažką labai svarbaus ir prasmingo žmonijos vardan.

Vienas tokių mano atradimų – pažintis su garbaus amžiaus moterimi, šiemet švęsiančia 70-ies metų jubiliejų, gyvenančia Vasiulių kaime, Alvyra ŠVOLKIENE.

Kai mes sėdime užsimetę koją ant kojos, barškiname centimetro ilgio nagais į stalą ir elegantiškai gurkšnodami kavą vartome spalvotą žurnalą, kurio svarbiausia, iš kojų verčianti naujiena – kad kokia nors „unkė“ ar „onkė“ pakeitė plaukų atspalvį ar persilakavo nagus, tuo metu atokioje sodyboje senyvo amžiaus moteris tvartelyje budi prie besiveršiuojančios karvutės, kuri pasauliui dovanoja gražius, dailius garbanius veršiukus dvynukus. Skirtumas  yra. Ir svarbiausia – tas skirtumas esminis, skiriantis tuštybę ir gyvenimo pilnatvę.Ir tikrai neklausiu, kuris iš mūsų geba pajusti tikrą džiaugsmą, tikrą palaimą, o kuris balansuoja nei gyvas nei miręs ir nei plaukiantis, nei skęstantis?

Mano pažįstama senolė – žmogus, priklausantis paskutiniųjų mohikanų rasei. Alvyra prieš septynias dešimtis metų gimė Jureliškės kaime. Būdama vyriausia iš šešių vaikų šeimoje, greit perėmė dalį motinos vaidmens. Kad būtų lengviau šeimai, šešiolikos išėjo dirbti į fermą Ožionyse. Jaunai mergaitei buitis namuose, darbai fermoje prie gyvulių užtvėrė kelią didiesiems mokslams, tačiau atvėrė kitas galimybes. Alvyra, bendraudama daugiau su gyvulėliais nei su žmonėmis, išsiugdė intuiciją, išmoko skaityti gamtos ženklus ir gyventi pagal juos. Beje, tokių išskirtinių žmonių, kurie gyvūnijos ir augalijos pasaulį labiau vertina nei buvimą tarp žmonių, yra nemažai. Taigi, moteris taip ir liko neįvaldžiusi piktdžiugiško slapukavimo, pataikavimo ir veidmainiavimo meno, nes gamtoje šio amato neišmoksi. Jį puikiai įvaldžiusi žmonijos „aukštuomenė“.  Būtent dėl šios priežasties Alvyra kažkam atrodo stačiokiška, tiesmukiška ar net netaktiška. Tačiau gerai įsižiūrėjęs į žmogų, lieki ramia širdim, nes žinai, kad viskas, ką ji pasakys, bus nuoširdu. Jei ji tave pabars – bars nuoširdžiai, jei ji tave pagirs – pagirs nuoširdžiai. Ir jei tu susimovei – tu tai sužinosi ne iš dešimtos bobutės, o iš jos pačios čia ir dabar. Tokių žmonių labai retai kur belikę, deja.

Keista, tačiau pirmieji dalykai, ko mokomas šių dienų jaunas žmogus – tai veidmainystės ir pataikavimo kiekviename žingsnyje. Tad kartais tūkstantį kartų maloniau pabūti šalia žmogus ir pasiklausyti jo tylos, nei „taktiškumu“ vadinamo melo.

Alvyra sukūrusi šeimą neilgai tesidžiaugė laime. Ji liko našlė. Likimas toks žmogaus, ir tiek. Vėliau gyvenimas atvedė jai Ipolitą Bukauską. Ilgą laiką abu turėjo nemažą ūkį, dirbo labai sunkiai ir daug, nes kitaip tiesiog nemokėjo. Deja, Ipolitą visiškai palaužė sunki liga, tad jo vaikai, patys neturėdami galimybės globoti tėtį, patikėjo jį medikams. Ipolitas šiuo metu slaugomas Ignalinos ligoninėje.

Dar vienas Alvyros pomėgis – meilė gėlėms. Vasarą jos sodyba skendi gražiausiuose gėlių žieduose. Įvairiausių spalvų ir veislių jurginai, puošniosios lelijos, kvapnusis tabakas, raganės bei begalė įvairių vienmečių augalų, o šalia jų puikiai dera ir dekoratyvūs krūmeliai iš Limimo medelyno, ir vaistažolės, kurias Alvyra naudoja ir kaip vaistažoles, ir kaip natūralią apsaugą nuo kenkėjų daržo augalams. Moteris dirba nuo tamsos iki tamsos ir savo gyvenimo neįsivaizduoja be gyvuliukų ir gėlių, be sunkaus alinančio darbo. Ji nebukina savęs prie TV ekrano ar liūdnai skaičiuodama sėstančias dulkeles ant spintelės, ji kiekvieną minutę išnaudoja mėgaudamasi buvimu gamtoje ir  dirbdama.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje