Kartkartėmis, nors ir ne kasmet, tai vienur, tai kitur susirenka pasaulio valdovai. Teisingiau, ne visai valdovai, bet tie, kuriems valdyti priklauso pagal pareigas, nes tie, kurie iš tikrųjų mus valdo, į jokius susirinkimus nevažinėja.

Ir tada prasideda kažkokia mistika: kai tik susirinkusieji prezidentai ir premjerai pašneka apie visuotinį atšilimą, ateina šalčiai. Tarsi ten, viršuje, iš mūsų pasijuokiama: nuo jūsų, žemės kirmėlės, nei atšilimas, nei atšalimas nepriklauso. Nuo jūsų apskritai niekas nepriklauso, bet stenkitės, darbuokitės. Nuo dyko buvimo, žinia, žmogus kvailėja. Žinoma, jeigu jis dar iki tol nebuvo visiškai sukvailėjęs.

Taigi, šiemet šalčio gavome kaip reikiant. Buvo, žinoma, ir didesnių šalčių, bet kad taip beveik visą mėnesį, be jokių atodrėkių šaldytų – retokai pasitaiko. Ir ne tik mus pašaldė. Į Jungtines Valstijas neregėtos pūgos atėjo. Lėktuvai neskraidė, Niujorke automobiliams buvo uždrausta važinėti.

Kitoje Žemės rutulio pusėje, Kinijoje, šaltis rekordus muša. Bet vis viena mums aiškina, kad žmonijai reikia susiveržti diržus ir taupyti, pinigus skiriant kovai su pasauliniu atšilimu. Juk mažinant visokius išmetimus į atmosferą, reikia tobulinti automobilius, statyti visokius filtrus, kad tik oras būtų švaresnis, tada ir šalčiai sugrįš.

Visi patobulinimai ir filtrai kainuoja. Žinoma, kainuoja mums, vartotojams. Užtat tai pelninga visų tų patobulinimų gamintojams. Automobilį, kuriame kokie nors filtrai įmontuoti, pagaminti brangiau, bet užtat jį ir parduoti brangiau galima. O jeigu kurios nors gamyklos kamine filtrai įrengti, tai tos gamyklos produkcija pabranginama, kad kova su atšilimu apsimokėtų. Ekologija – svarbus dalykas.

Tik kad ir ekologija, ir kova su atšilimu kartais į žmogų užpakaline dalimi atsisuka. Pavyzdžiui, jau senokai raginama iškasamą kurą pateikti ekologišku, atsinaujinančiu biokuru. Šiemet, kai gerokai pašalo, mūsų didmiesčiai pradėjo skųstis, kad oro užterštumas gerokai, keletą ir net keliolika kartų viršija normas. Leidžiantis į Vilnių nuo Šeškinės kalno, atrodė, kad virš miesto kabo didžiulis melsvas debesis.

Ką čia apie Vilnių šnekėti: ne kartą tyliu šaltu oru teko, privažiuojant prie Ignalinos, tokį pat pakibusį melsvą debesį matyti. Ignalinoje – čia viskas aišku, žmonės krosnis kūrena, tai dūmai ir kabo, kai vėjo nėra.

Vilniuje irgi privačių namų kvartalų yra, bet ne tiek, ir anksčiau tie privatininkai miesto oro taip neužteršdavo. Mašinos – irgi. Galų gale atsirado mokslininkų, kurie tiesiai pasakė: orą labiau teršia ne iškasamas kuras, o „ekologiškasis“ biokuras. Kol Vilniaus šilumininkai savo katilus dujomis kūreno – šitaip nebūdavo. Pradėjo šiuolaikiškai, biokuru kūrenti – pradėjo žmonės dusti. Viena paguoda – dūsta žmonės ne bet kaip, o ekologiškai.

Dabar Vilniaus mokslininkai padarė išvadą, kad biokuras gerai, tik reikia kaminuose geresnius, kitaip tariant, brangesnius filtrus įrengti, ir tada žmonės nedus. Žinoma, šildymas žmonėms pabrangs, bet kova su atšilimu svarbiau.

Galima būtų pasiguosti, kad tai bus Vilniuje. Bet nesidžiaukime, iš pradžių Vilniuje, o paskui, žiūrėk, ir rajonų katilinėse pareikalaus filtrus įrengti. O paskui ateis eilė ir visų malkomis kūrenamų krosnių kaminams. Kiekviena trobelė privalės filtrą turėti.

Sulauksime tokių laikų – juk mūsų valdžia visokius draudimus ir ribojimus įvesti labai greita. Pati nesusigaudys, ką daryti, – iš Briuselio riktelės. Pagrasins paramos nemokėti. Pažiūrėkit, kiek iš tos pašalpos mūsų valdžios vyrai apie Vilnių namukų prisistatė. O kiek dar nepastatyta, kiek vaikų, kiek anūkų reikia aprūpinti. Kaip Briuselis lieps, taip ir bus. Tokie jau gyvenimo Europoje privalumai.