Skip to content

„Nepadorus“ atlyginimas… ar „pašalpų ir kompensacijų portfelis“

Buvo laikas, kai sunerimdavome išgirdę žmogų, sakantį, kad jis yra bedarbis, dabar kur kas keisčiau atrodo dirbantis žmogus. Ar  gali eiti dirbti „protingai pasiskaičiuojantis“ pilietis, jei dirbdamas, susumavus rezultatus– išeina į minusą? Turbūt ne. Valstybės politika taip sklandžiai subalansuota, kad visi keliai veda visur, bet tik ne į darbą. Ir kuo labiau žmogus stengiasi būti sąžiningesnis, doresnis, patriotiškesnis, tuo labiau jį „smaugia“ ir spaudžia į kampą. O gal klystu? Kaip gi yra iš tikrųjų? Pasisukiojame pas verslininkus, pasikalbame su ignaliniečiais, kurį laiką ieškojusiais, tebeieškančiais darbo, galiausia – užsukame ir į Darbo biržą.

Bedarbio paveikslas

Bedarbius aš skirstau į dvi kategorijas. Vieni jų (labai mažytė dalis, gal kokie 5 proc.) išties darbo neturintys žmonės, labai besistengiantys ir gal su pertraukomis, bet jį randantys. Jei ir nerandantys dėl vienokių ar kitokių esminių priežasčių, vis tiek nesėdintys be jokios veiklos (prasimano kitu, sąžiningu būdu). Antra kategorija – rimtų bedarbių. Tikras, rimtas bedarbis ir atrodo rimtai. Jis ilgus metus mina Darbo biržos slenkstį, kad… įvykdytų visus valstybės „pageidavimus“ ir galėtų gauti „pašalpų ir kompensacijų portfelį“. Jis geriau už bet kurį Darbo biržos specialistą žino, ką jis turi sakyti, kaip kalbėti ir pan. Jo tikslas nėra susirasti darbą. Jo tikslas – pasinaudoti viskuo, kuo tik įmanoma (man net nejauku tokius žmones vadinti bedarbiais, nes tai greičiau parazituojantys tranai, ieškantys prie ko prisisiurbti ir kam užsiropšti ant sprando). Tiesa ir ta, kad kokie 90 proc. visų šitų darbo ieškotojų – alkoholikai, su skirtingu stažu, skirtingu degradacijos laipsniu ir skirtingais gėrimo intervalais (vieni geria nuolat, kai tik gauna, o kiti mėnesį geria, du – negeria ir pan.) Bet esmės tai nekeičia, nes jie visi yra nerealiai išradingi ir turi nepaprastą talentą meluoti. Gali būti tokio apgautas 100 kartų ir prisiekti sau, kad daugiau niekada juo nepatikėsi, bet jis ras šimtas pirmą būdą, kaip tave apkvailinti, kad gautų tai, ko jam reikia. Negana to, dažnas jų, praradęs sveikatą dėl alkoholizmo, turi ir neįgalumą (gauna pajamų). Kuo daugiau žmogus gauna iš valstybės „dovanų“, tuo daugiau jis jų nori. O tas noras laikui bėgant tampa reikalavimu.

Beje, žodis „pašalpa“ mūsų sąmonėje jau senokai tapo lygiaverčiu žodžiui „alkoholis“. Ir tik nesakykite, kad jūs to nepastebėjote. Vieniems šie lygiaverčiai žodžiai asocijuojasi su pelnu, antriems – su eiliniu baliuku, o tretiems – bemiegėmis naktimis, smurtu, fiziniu ir dvasiniu skausmu…

Kas aukščiau?

Paradoksalu, tačiau būtent rimtų bedarbių kategorijos žmonės mano esantys kur kas aukščiau už šiaip eilinius dirbančius žmones. Dauguma ignaliniečių gauna minimalų darbo užmokestį ir vos suduria galą su galu, o dažnai ir nesuduria. Jei „iššoksta“ koks netikėtas rūpestis (pinigine išraiška), to žmogelio gyvenimą ilgam laikui išbalansuoja ir „galas su galu“ virsta į „ilgalaikį minusą“. Taigi, rimtas bedarbis nesibodėdamas tokį žmogelį laiko kvailu ir nevykėliu. Čia noriu pastebėti vieną dalyką – mūsų visuomenėje nevertinamas  talentingas, darbštus, sąžiningas, protingas žmogus. Pas mus vertybė – pinigai. Ir nuo jų kiekio priklauso, kiek tu gali būti gerbiamas.

Toks rimtas „pašalpų ir kompensacijų portfelio“ savininkas rimtu veidu tau, eiliniam „nepadoraus“ atlyginimo (minimumo) gaspadoriui tėškia – kad esi kvailas, kaip asilas ir nemoki gyventi. Pateiksiu iškalbingo epizodo iš vieno piliečio gyvenimo pavyzdį. Žmogus yra darbingo amžiaus, tačiau turi neįgalumą, bet tai netrukdo jam gyventi gana aktyvų gyvenimą. Taigi, šis žmogus gauna neįgalumo pensiją, 100 proc. kompensuojamus, itin brangius vaistus, važinėja su nuolaida valstybiniu transportu, gauna kompensacijas šildymui, jam suteikiamas socialinis būstas,  daug mokesčių lengvatų ir t. t. – kitaip tariant, šis pilietis yra išlaikomas mūsų visų, dirbančiųjų. Negana to, tas pats pilietis reguliariai, kas mėnesį, turi „atsipalaiduoti“ nuo varginančios įtampos – artimųjų, t. y. – 5–7 dienas gerti alkoholį. Išlipęs iš košmarą primenančio liūno, toks pilietis vėl šokteli visa galva aukščiau mūsų visų ir, pasirausęs „kompensacijų portfelyje“, atranda, kad jam, kaip neįgaliam žmogui, priklauso ir nemokamas pedikiūras (kas šiaip jau nėra pigu (15 eurų) ir eilinis „nepadoraus“ atlyginimo savininkas negali sau to leisti). Taigi, iš alkoholikų landynės – į kosmetologo kabinetą kutinėtis ir masažuotis pėdučių – vėlgi už mūsų pinigus. Žinot, kas labiausia išmuša iš vėžių? Ogi tai, kad šis žmogus labai ramiu veidu tau dar pareiškia: „Tu ką, nesidarai pedikiūro pas profesionalus? Tai tu turbūt nežinai, kad po vakarinių vonelių kojoms, reikia pėdas įtrinti „tokiu ir tokiu“ (kad nebūtų reklamos neminėsiu) kremuku…“.

Ir kaip turi jaustis eilinis žmogelis, kuris aria kaip jautis, verčiasi per galvą, neleisdamas sau turėti nei poilsio dienų, nei atostogų, nei kažin kokių pramogų, net ir sirgti negali sau leisti, kad tik tą galą su galu sudurtų… matydamas aplink tarpstančias štai tokias „asmenybes“?

Darbo biržos statistika

Visada pravartu savo teorijas pasitikslinti  oficialiais duomenimis. Utenos teritorinės darbo biržos Ignalinos skyriuje susitinkame su vedėja Alma Šerėniene. Darbo birža – tarpininkas, padedantis ieškančiam darbo, darbdaviui atrasti vienas kitą, bei bedarbiui, vykdančiam valstybės „pageidavimus“. Keletas skaičiukų, bendram paveikslui. 2016-01-01 duomenimis, rajone registruoti 9626 darbingo amžiaus gyventojai. Iš jų – 1690 bedarbių. Bedarbystė – 17,6 proc. Procentais bedarbystė padidėjo, o realus bedarbių skaičius sumažėjo. Taip atsitiko todėl, kad ženkliai sumažėjo darbingo amžiaus žmonių skaičius, tad skaičiuojant procentus, auga procentiniai išskaičiavimai. Per 2015 m. buvo 534 laisvos darbo vietos. Didžioji jų dalis – terminuotieji darbai (sezoniniai). Nuolatinių darbo vietų pagalbiniams darbuotojams – 370. „Kalbant apie naujas darbo vietas,  situacija mūsų rajone yra gana sudėtinga. Pirmiausia – mūsų rajone yra mažiausias darbdavių skaičius. Iš viso rajone registruota 213 darbdavių. 179 bendradarbiauja su mumis. Tačiau daugiau nei šimte tokių įmonių dirba iki 10 darbuotojų, jos mažos ir ten nėra darbuotojų judėjimo, nėra plėtros. Didžiausi mūsų darbdaviai yra rajono savivaldybės administracija (seniūnijos), mokyklos, bibliotekos, ligoninė, poliklinika, urėdija, UAB „Meleksas“, AB firma „Tiekimas“ AB „Imeda“, UAB „Romnesa“, rajono ūkininkai“, – teigia A. Šerėnienė.

Pasitaiko, kad ilgą laiką Darbo birža negali užpildyti ir kai kurių darbo vietų. Priežastys – įvairios. Viena jų – mistiniai reiškiniai kai kuriose įmonėse. „Deja, pasitaiko ir taip, kad kiek besiųstume į kai kurias įmones specialistų, jie padirba mėnesį kitą ir vėl sugrįžta pas mus. Žmogus tyli, darbdavys sako, kad pas jį viskas gerai, o situacija kartojasi ir kartosi. Po ilgo laiko pagaliau atradome automobilių šaltkalvį Z. Navickienės įmonei. O štai vairuotojų UAB „Ignolita“ pasiūlyti neturime. Dar yra laisva vieta Linkmenų pašto viršininko pareigoms, Ignalinos gimnazijos vyr. finansininkui, UAB „Nova Fabrica“ administratoriui ir programuotojui“, – sako Darbo biržos vedėja.

Kita priežastis – nemotyvuotas darbo ieškantis žmogus, kuris nuėjęs pas darbdavį šiam pasako: „Aš nežinau, ko mane čia atsiuntė Darbo birža“.

Žmogus, ieškantis darbo, registruojasi Darbo biržoje ir „praėjęs patikrą“ įgyja bedarbio statusą. Jį įgijęs, toliau vykdo visus Darbo biržos nurodymus. Vieni nukreipiami pas tarpininkus, kiti – pas konsultantus. Darbo biržos specialistai užpildo anketas, kuriose nurodoma žmogaus kvalifikacija ir žmogaus pageidavimai. Gali būti, kad žmogus turi virėjo specialybę, bet jis nori ir gali dirbti siuvėju, nes turi tokios patirties ir geba atlikti šį darbą, tad ieškant darbo tokiam žmogui, žiūrimi visi galimi variantai.

Teisybės dėlei derėtų pasakyti, kad ir kai kurie darbdaviai kartais ieško įvairių variantų, bando gudrauti ar ieškoti sau palankių išeičių. Ieško  darbuotojų, tačiau atlyginimo žmogui mokėti nenori. Arba, yra galimybė žmogui 2 mėn. per metus dirbti viešuosius darbus ir gauti darbo užmokestį. Štai čia retkarčiais įvyksta seniūnų ir Darbo biržos specialistų ginčai. Kai kurie seniūnai užsispyrę primygtinai reikalauja tik ano, o ne kito žmogaus šiam darbui. Tuo tarpu Darbo birža laviruoja taip, kad visiems pasitaikytų galimybė padirbėti viešuosius darbus. Seniūnų „užsispyrimą“ galima ir pateisinti, kai jie, puikiai pažinodami savo žmones, nori išnaudoti galimybę ir tiems dviems mėnesiams turėti darbštų nagingą pagalbininką, o ne vietą užpildantį asmenį, kuris nei dirba –  nei nedirba, nei gali – nei negali. Deja, kai kurie seniūnai užsispiria dėl tvirtos „draugystės“ su vienu ar kitu bedarbiu. Ko nepadarysi dėl draugystės!

P. S. Šiame tekste pateiktų bendro pobūdžio stereotipinių pavyzdžių prašome netaikyti asmeniškai sau. Visose taisyklėse yra išimčių.

Bus daugiau.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje