Mažulonių miške gyvenimas ramus. Tiesa, seno miško aplinkui beveik nebeliko, bet gyvūnija nuo to menkai tepasikeitė. Štai gyvačių čia niekas nėra matęs. Šernų užtenka, čia tai tiesa, jeigu tyliai eisi, gali bemiegančiam beveik ant nugaros užlipti, ir dar nežinia, kuris labiau išsigąs – tu ar nuo tavęs sprunkantis kriuksius.

Kai kiaulių maras į mūsų rajoną atėjo, medžiotojai šernų šeimynas šiek tiek pamažino. Dabar valdžia sako, kad ir kiaulių maro mažiau. Tačiau jeigu gerai įsiklausysi, vis dar gali netyčia nugirsti pasakojimų, kad vienoje ar kitoje vietoje viename ar kitame miške, toliau nuo mūsų, žmogus padvėsusį šerną aptiko, bet valdžiai apie tai nepranešė. Kažkodėl, manau, patys žinote, kodėl, taip gyvenimas susiklostė, kad žmonės įsitikinę, jog valdžiai nėra ko apie viską žinoti. Tada gyvenimas ramesnis būna.

Beje, vilkų Mažulonyse irgi dar nėra, nors rajone jie gana sėkmingai plėšikauja. Štai neseniai ir savo giminaitį šunį iš kiemo išsinešė.

Tiesa, kai kas mano, kad šunys ne iš vilkų kilę, o iš hienų, bet juk ir tos vilkiškiems sutvėrimams priklauso. Na, ne tai svarbu, o tai, kad avių ar kitų naminių gyvūnų auginimas tampa rizikingu verslu: ką gali žinoti, kada vilkams tavo augintiniai parūps. O jei parūps – ryte pamatysi tik kruvinos puotos likučius.

Gyvūnų mylėtojai šernų, kaip ir kitų gyvūnų, medžioklę labai smerkia. Ko gero, jie ir tuos, kurie apie kritusiu šernus niekam nepraneša, pateisintų. Juk kaip tie mylėtojai šneka: girdi, dar nežinia, ar šernai dėl to maro kalti. Ir apskritai, jų nuomone, miškas žvėrims turėtų priklausyti, o ne žmogui.

Dėl vilkų irgi nuomonė panaši. Gamtos liesti nevalia. Sakysim, jeigu šernas bulves iškniso, kaltas ūkininkas, kad geležine tvora savo lauko neaptvėrė. Jeigu vilkas avis ar karves apdraskė – irgi ūkininkas kaltas, savo ūkio neprižiūri. Nesėdi naktimis, gyvulį apsikabinęs. 

Na, yra manančių, kad ir žmogus – toks pat gyvūnas su tokiomis pat teisėmis. O jeigu taip, tai tada kodėl vilkas gali papjauti kokią avį ar kiškį susimedžioti, tai kodėl žmogus negali vilko susimedžioti? Kažkaip logikos trūksta – nors kam ji reikalinga… 

Anądien per radiją girdėjau, kaip vilkų gynėjai sapaliojo: vilkai – miško sanitarai, tegul jie paliegusius kiškius išgaudo. Aš jau nebeatsimenu, kada paskutinį kartą kiškį mačiau. Gal užpernai. O dar ne taip seniai pro langą strikinėjančius matydavau. Išnyko kiškiai. Gal todėl vilkai ir arčiau sodybų traukia, miške maisto nerasdami.

Beje, po to atvejo, kai Žemaitijoje vilkai laiškininkę užpuolė, gamtos mylėtojai šiek tiek sumišo, bet greitai atsigavo ir pradėjo aiškinti, girdi, laiškininkė meluoja, nes vilkai niekada, girdite, niekada žmonių nepuola. Na, gal jie beveik teisūs, juk moteriškės tie vilkai nesuėdė. Gal tik kol kas, ką gali žinoti.

O vienas Aplinkos ministerijos valdininkėlis paskubėjo pareikšti, kad tai ne vilkai buvo, o valkataujančių šunų gauja. Žinia, Vilniaus valdininkėliui atrodo, kad kaime žmonės apie šunų gaują galėtų nieko nežinoti. Matyt, jis į ministeriją mašina važiuoja, nieko aplinkui nemato, maža kad aplinkos viceministru vadinasi.

Bet jeigu vilkų mylėtojai šituos plėšrūnus taip globos, kažin ar jie ir į kitas sodybas neužsuks? Ir kaime žmonės vieni pas kitus neretai per mišką keliuku vaikšto – tada teks namuose sėdėti. Ir kas bus, jeigu išalkę vilkai pradės po Lietuvą gaujomis vaikščioti, kaip viduramžiais?

Gal, nelaukiant, kol taip atsitiks, reikia eksperimento būdu nustatyti, pavojingi vilkai žmogui ar ne. Reikia ten, kur vilkai kokią avį ar šunį nusitempė, gamtos mylėtoją nakčiai prie tvirtesnio ąžuolo pririšti. Jeigu vilkai jo nelies – vadinasi, nepavojingi. Na, o jeigu suės, tada kiti gal sutiks, kad vilkas visada žvėrimi lieka.