Ar greit išauš diena, kai mes, žmonės, tapsime „asfalto rugiagėlėmis“? Kai be „apsaugos priemonių“ žvilgteri į supančia aplinką – ir akina, ir kurtina, ir širdį drasko mūsų valdžios priimti sprendimai, kai kurių žmonių žiaurumas, klasta, baimė mąstyti… Nes jauti, kad kas sekundę vis labiau priartėji prie Žemės, kaip planetos, išniekinimo, o gal sunaikinimo. Kiek gyvūnų rūšių ir net žmonių genčių sunaikino „protingasis žmogus“? Iššaudykim stumbrus, šernus, vilkus, gandrus, iškirskim miškus, išsiklokime trinkelėmis ar išsiasfaltuokime viską, apsitverkime ežerus tvoromis ir… jokių problemų!

Kodėl vėl „užsivedžiau“? Nes nuolat kas nors kuro (minčių) paduoda…

Praėjusį penktadienį paskambino į redakciją žmogus, taip pat netekęs savo šuns, kurį papjovė vilkas (-ai). „Trečiadienio rytą pasigedau šuns, pririšto prie būdos. Geras ir sargus šunelis buvo, nors tik vidutinio ūgio. Pasekiau vilkimo ir kraujo pėdsakais. Gal už 200 m radau grandinę ir antkaklį. Mes gyvename nemažoje gyvenvietėje, o mūsų kaimynas turi pulką avių, tad jų kvapas greičiausia ir priviliojo į kaimą vilkus. Kaimynų šunelis draugiškas ir geras, bet jau tris dienas net iš būdos nelenda, o mūsiškis, matyt, pirmas pasitaikė vilkams po kojomis“, – liūdnai pasakojo Šiūlėnuose gyvenantis A. Patiejūnas. 

Šią situaciją pakomentuoti sutiko Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Ignalinos skyriaus medžioklės žinovas Stanislovas Mateika. „Vilkas gali pjauti šunis. Iš keršto žmogui ar bado, ar laikydamas šunį išsigimusiu savo rūšies atstovu, ar dėl kokių kitų priežasčių – nesužinosime. Greičiausiai tas šuo buvo labai drąsus ir natūraliai bandė kovoti, o vilkui juk nėra kas nukauti pririštą vidutinio dydžio šunį. Jis jame greičiausia įžvelgė priešininką ir… pašalino iš kelio. Tas šuniukas, kuris tūnojo būdoje, liko gyvas, nes nestojo vilkui skersai kelio. Vilkui skaniausia mėsa – veršiena ir aviena. Jis ir ieško jos. Žmonėms reikėtų pasaugoti savo šunis. Nemokytas  ir pririštas grandine šuo – vilko priešas ir auka…“, – teigia S. Mateika.

GAA „Baltijos vilkas“ nuomone, vilkas yra linkęs priprasti pjauti tam tikrą grobį, ir jei įjunko pjauti šunis, užpuolimai gali kartotis. Būtent tokie žmonių ir vilkų konfliktai galėtų būti sprendžiami pasitelkiant medžiotojus. Medžioklė turėtų būti nukreipta būtent prieš šunis pjaunantį vilką, nes nušovus kitus vilkus, problema nebus išspręsta.

Deja, šiuo metu vilkų medžiokle nėra sprendžiamos vilkų daromos žalos problemos – medžioklės limitas išmedžiojamas kur papuola ir nėra nukreiptas prieš probleminius vilkus. Problemą keliantis vilkas gali būti sumedžiotas ir ne medžioklės sezono metu, tam turi būti gautas specialus leidimas iš Aplinkos ministerijos.

Šunelių augintojai taip pat turėtų prisiminti, kad šunį laikyti pririštą grandine – nėra gerai. Arba jis aptvertoje teritorijoje laksto palaidas, arba gyvena voljere. Šuo – žmogaus prijaukintas gyvas sutvėrimas, todėl būtent žmonės turi prisiimti atsakomybę už jų gerovę ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Be maisto, vandens ir pastogės keturkojui būtini ir kiti dalykai, fizinis bei protinis krūvis.

Ir vis dėlto, geriausia apsauga nuo vilkų gyvūnų bandai  – šuo. Šunys populiarūs ten, kur bandos nuolat juda ir neturi nuolatinių ganyklų. Yra specialios veislės, pvz., Podhalės aviganiai arba turkmėnų Alabay aviganiai. Tai pakankamai dideli ir stiprūs šunys, puikiai apsaugantys bandą nuo plėšrūnų. Šie šunys save tapatina su banda ir gina ją nuo užpuolikų, lojimu perspėja žmones apie bandai iškilusią grėsmę. Jie nebijo stoti į tiesioginę kovą su plėšrūnu, jei iškyla toks poreikis. Šuo bus geras sargas tik tuo atveju, jei bus teisingai augintas ir dresuotas. Šunį reikia nuo mažens auginti su banda, o ne su žmonėmis.

Ką daryti arba ko nedaryti? Nevalia būti savanaudžiu ir tik imti ir imti (miškai, augalai, žvėrys, žuvys), reikia ir duoti… Gaila vilkų sudraskyto šuniuko. Visų gyvūnų ir žvėrių gaila. Kiekvienas į žemę atėjo gyventi ir vargu ar kaltas tas, kurį pati gamta sutvėrė būti plėšrūnu… Mes juk taip pat plėšrūnai. Mes taip pat žudome. Avis juk ne dėl grožio auginame. O tam, kad nužudytume ir suvalgytume. Mes  suprantame, kad esame protingesni, bet vilkui – lygiai vienodai. Žvėrys žudo tik dėl maisto arba gindami teritoriją, o štai žmogus žudo dėl malonumo žudyti ir kad pripildytų piniginę šlamančių. Žmogus ir vilkas – nuo amžių amžinųjų buvo, yra ir bus konkurentai dėl grobio… Reikia stengtis gyventi harmonijoje su gamta, tada užteks vietos visiems: ir vilkui, ir aviai, ir šuniui… ir žmogui. O jei ne, tapsime plastmasinėmis „asfalto rugiagėlėmis“.