Skip to content

Nori sėkmingo verslo, investuok į darbuotoją ir gerbk jį

Lina RAGINYTĖ

Straipsnyje „Nepadorus“ atlyginimas… ar „pašalpų ir kompensacijų portfelis“ pradėjome rutulioti bedarbystės problemą. Kiek ji aktuali iš tikrųjų? Kur ir kokios  galimybės? Šiandien žodį suteikiame realiai darbo ieškantiems žmonėms ir darbdaviams. Pasakyti, kam sunkiausia, o kam lengviausia susirasti darbą – gana sudėtinga. Yra daugybė faktorių, lemiančių žmogaus galimybes: motyvacija, gyvenamoji vieta, amžius, kvalifikacija, sveikata, charakterio savybės, gebėjimai ir t. t. O ką gi mano patys bedarbiai?

Jonas

„Aš dirbu UAB „Meleksas“. Kaip ir dauguma žmonių, dirbančių ten, gyvenu šia diena. Šiandien dirbi, o ryt – kaip Dievas duos. Mes dirbame 6–7 mėnesius, o tada visus atleidžia iš darbo iki sezono pradžios. Jei atsiras darbo – galbūt vėl priims. Ir taip daug metų. Teisėta tai ir ar sąžininga – spręskite patys. Nuolat kybai tarp nežinomybės ir netikrumo.

Įdomūs Darbo biržos skaičiai. Bet ar juos galime priskirti prie normalių darbo vietų, kai žmogus į darbą priimamas sezonui, o paskui – vėl į gatvę. Aš, kaip jūs rašote, priklausau tam mažam skaičiui ieškančiųjų darbo, kuris gyvena sąžiningai ir teisingai. Stengiuosi toks būti. Gyvenu, kiek jėgos leidžia, ūkiškai, kad būtų įmanoma išgyventi. Dirbu gabaliuką žemės savo reikmėms ir nesu besivoliojantis patvoriuose „artistas“. Tačiau vien dėl to, kad ilgą laiką buvau „pakabintas“ „Melekse“, kad turiu truputėlį žemės ir ją dirbu, negaliu pretenduoti net į kiemsargio vietą. Neseniai reikėjo kiemsargio mokykloje. Jau Darbo biržoje man pasakė, kad aš neturiu jokių šansų gauti tą darbą“.

Viktorija

„Esu vidutinio amžiaus moteris. Daug kur dirbusi, tačiau šiuo metu ieškanti darbo. Turiu problemą – nesveiką stuburą, tad bet kokio fizinio darbo negaliu dirbti visu pajėgumu. Po dienos kitos turėčiau ilgam  laikui atgulti į lovą gydytis. O koks darbdavys laikys žmogų, tik užimantį vietą, bet realiai nedirbantį? Darbo biržoje man iškart pasiūlė važiuoti mokytis kitos specialybės. Atsisakiau. Tada lyg ir man, lyg ir abstrakčiai daugumai bedarbių buvo „iššaukti“ priekaištai, kad mes tik pašalpų čia slankiojam ir niekas nenorim dirbti. Tikrai nesutinku su tokia nuomone. Kodėl atsisakiau? Už kokius pinigus? Suprantu, kad patogu persikvalifikuoti vilniečiams Vilniuje. Bet ką man daryti? Jūsų manymu, aš palieku nekūrenamus, be priežiūros namus žiemą, su skolintais pinigais išvykstu mokytis. Tų 200 eurų, kuriuos skiria Darbo birža, užteks kam? Buto nuomai? Kelionėms? Maistui? O kas paskui? Kas garantuos man darbą, kad galėčiau toliau gyventi ir skolas grąžinti? Niekas apie tai nepagalvoja. Svarbu tik šaukti, kad „atsisakė“ mokytis, o priežasčių niekas nežiūri“.

Daiva

„Esu jau atsisakiusi vieno Darbo biržos pasiūlymo, bet ne todėl, kad nenoriu dirbti. Priešingai. Man pasiūlė dirbti įmonėje, kurioje pardavėjos keičiasi kas kelis mėnesius. Priežastis labai paprasta. Kad ir kokio sąžiningumo pardavėjos ten bedribtų, kiekvieną mėnesį iš jų išskaičiuojama, nes jos nuolat esą pridaro trūkumų. Po kelių mėnesių žmonės, suvokę, kas vyksta, lekia kiek kojos neša“ (moters prašymu, parduotuvės pavadinimo neskelbiame).

Julius (vardas pakeistas)

„Na taip, aš esu bedarbis, registruotas Darbo biržoje, tačiau neatsisakau padėti žmonėms buityje, o jie man atsilygina pinigais. Namuose žmona ir du vaikai. Gyvename ūkiškai, bet reikia ir grynųjų turėti. Vienos bulvės nevalgysi. Bulve neapsirengsi. Bulvėmis mokesčių nesumokėsi. Taip ir sukuosi. Taip, aš atsisakiau eiti į vieną firmą tolimųjų reisų vairuotoju ir į vieną autoservisą. Priežastis paprasta. Nors aš ir esu bedarbis, bet aš gerbiu save ir savo šeimą. Vergauti be atlyginimo ir būti pastumdėliu, kurio darbdavys net žmogumi nelaiko, gali tik nemąstantis žmogus. Apie tas įmones žino visa Ignalina“.

Elvyra

„Darbo biržoje registruota mano draugė, o ne aš pati. Aš pati darbą turiu, bet man labai skaudu, kada darbštus, sąžiningas ir doras žmogus, gyventis kaime, yra visų ignoruojamas. Moteriai pasakyta, kad tu esi neišvaizdi, atrodai pavargusi, todėl į darbą tavęs niekas nenorės priimti. Tai baisu! Kaime susirasti darbą normaliai, nevairuojančiai moteriai – labai sunku. Nebent pas ūkininkus. Bet visi ieško ne darbuotojų, o vergų.

O kodėl niekas nekontroliuoja seniūnų. Kaip jie skirsto darbus ir pareigas pašalpų gavėjams? Kodėl pašalpų gavėjai dirba ne visuomenės labui, o seniūnui parankių ūkininkų ūkiuose? Jei kalbėti apie mano draugę, tai ji šimtą kartų buvo pas seniūną, kad ją bent dviems mėnesiams priimtų seniūnas viešiesiems darbams, už kuriuos ji gautų atlyginimą – bent kokias pajamas. Bet ne. Nors ji labai darbšti, tačiau nėra seniūno draugų ir naudingų žmonių sąraše. Juk geriau „priimti“ draugą, ir nesvarbu, kad jis nė sykio nepasirodo darbe. Kalbat apie moralę, apie kaimo tinginius – pažiūrėkite, kas vyksta aplink. Čia jau per dešimtmečius susiformavę klanai, susigulėjusios ranka ranką plaunančios tradicijos ir jokia „europa“ jų neišmuš. Nebent nauja karta, jei dar kaimai išliks…“

Darbdavio pozicija

Viešėdami Darbo biržoje, pasiteiravome apie minimas bedarbių problemas. Utenos teritorinės Darbo biržos Ignalinos skyriaus vedėja Alma Šerėnienė patvirtino, kad iš tiesų su kai kuriais seniūnais taip jau nutinka, kad užsispyrę laikosi savo ir nenori imti bedarbių viešiesiems darbams pagal mūsų siūlomą grafiką, o ima vieną ir tą patį žmogų ir pan. Nepaneigė Darbo biržos vadovė ir fakto, kad yra (buvo) problemų su žmonių paieška kai kurioms įmonėms. „Kai kurie nueina pabandyti ir po poros mėnesių vėl sugrįžta į Darbo biržą, bet kadangi jie nesutinka raštu rašyti pasiaiškinimų, o tik pasako man žodžiu, aš negaliu konstatuoti fakto, kad yra taip, o ne kitaip toje įmonėje, todėl vis siunčiame ir siunčiame ten žmones, o jie arba iškart atsisako, arba sugrįžta po mėnesio kito“, – teigia A. Šerėnienė.

Vienu iš geriausių darbdavių, su kuriuo niekada nebuvo jokių problemų, A. Šerėnienė įvardijo Egidijų Šiaudinį. Jis, tiesa, pavargo, kol išsirinko žmones į darbą, nes pasitaikydavo daug tų „pašalpų ir kompensacijų portfelio“ savininkų, tačiau tuos, kuriuos išsirinko, tebeturi jau dvejus metus. Užsukame pas Egidijų.

Gavaičio ežero pakraštyje, prie buvusios geležinkelio pervažos, įsikūrusios dvi įmonės, kurioms vadovauja vienas direktorius – tas pats Egidijus. Vienas įmonė – UAB „Pas Egidijų“. Tai parduotuvė, kurioje prekiaujama įvairiomis detalėmis, įrankiais, darbo apranga ir net žaislais – viskuo, kas susiję su žemės ūkio technika ir jos aptarnavimu. Šioje įmonėje buhalterė ir du pardavėjai konsultantai priimti iš Darbo biržos (ne pagal „blatą“).

Kita įmonė – UAB „Ignalinos autocentras“. Joje dirba 11 žmonių. Aštuoni iš jų – automobilių remontininkai. Visi taip pat iš Darbo biržos. Pakalbinus vyrus, situacija tapo aiškesnė. Vienas jų tvirtino 9-erius metus skynęs Italijoje apelsinus, bet kai nusibodo, atvažiavo čia. Ir nors žmona jo laukia Vokietijoje, jam taip patinka čia dirbti, kad jokiu būdu niekur nevažiuos. Dar du vidutinio amžiaus vyrukai teigė turintys įvairios darbinės patirties, taip pat atsisakę eiti dirbti į įmones, kuriose reikėjo autošaltkalvių ir tolimųjų reisų vairuotojų, dėl jau minėtos priežasties. Visi vyrai, teigė, apie tokias darbo sąlygas, kaip čia, net nesvajoję, tad ieškotis kito darbo ar po darbo uždarbiauti jiems nėra reikalo, nes jie čia jaučiasi ir uždirba kaip žmonės. Į darbą važiuoja iš Ignalinos, Kazitiškio, Vidiškių, Taujūnų ir net Visagino.

Autoelektrikas buvo kursuose, tačiau dar radom vyruką, kuris dirba su specialių hidraulinių žarnų gaminimo presu ir visa kita įranga. Ir šis džiaugėsi puikiomis sąlygomis bei galimybe tobulintis.

Tikrai ne vienas autoservisų lankytojas nustebtų užsukęs čia. Nori – gali tupinėti ir žiūrėti, kaip remontuojamas tavo auto. Nenori, gali tiesiog kristi į minkštą odinį kampą ir žiūrėti TV, kol vyrai dirbs.

„Laikausi kiek kitokios verslo sampratos, nei dauguma verslininkų. Jei nori sėkmingo verslo, turi investuoti į darbuotojus, o ne išnaudoti juos. Mūsų darbuotojams  sudarytos puikios sąlygos. Visos patalpos šildomos grindiniu šildymu, yra sumontuota ir vėdinimo sistema, todėl žmonės dirba komfortiškai. Darbuotojai turi savo atskirą poilsio kambarį, virtuvę, dušą, atskiras spinteles. Darbui nupirkta visa įranga, kokios tik gali reikėti, visi raktai ir pan. Mūsų darbuotojai net turi naujausią ne dalinę, o visą diagnostiką atliekančią aparatūrą. Sulaukiame klientų iš Utenos, Vilniaus. Atlyginimai irgi normalūs, gerokai daugiau nei minimumas, be to, sudarytos galimybės žmonėms užsidirbti papildomai. Kiek užsuks klientų daugiau normos, visas pelnas paskirstomas jiems“, – teigė Egidijus.

Paklausus apie kainas – nustėrome. Atrodė, tokiame autoservise turėtum susimokėti vien už įvažiavimą. Visko neišvardinsim, tačiau daug ką pasako tai, jog visa automobilio diagnostika kainuoja tik 18 eurų. O kai kurios remonto kainos net gerokai mažesnės nei „garažiukuose“, ir garantiją čia gauni. Ir jei kas nutinka, gali drąsiai sugrįžti…

Egidijus dar yra ir ūkininkas, savo ūkyje įdarbinęs taip pat 12 žmonių. Dauguma – taip pat iš Darbo biržos. Kai kurie į darbą važinėja 30 km. Dirbantys yra iš Vidiškių, Ignalinos, Mažėnų, Bernotų. Pasak Egidijaus, net ir kelionė į darbą, ir iš darbo yra išsprendžiamas dalykas tiek laiko, tiek finansiniu požiūriu. Ūkininkas-verslininkas Egidijus įsitikinęs, jei nori, kad darbuotojas dirbtų, stengtųsi ir padėtų išlaikyti tavo verslą, turi jį vertinti ir sudaryti jam atitinkamas sąlygas dirbti. Darbuotojas neturi eiti į darbą kasdien galvodamas, kaip prasimanyti daugiau pinigų ar susirasti geresnes sąlygas. Darbuotojas turi džiaugtis, kad dirba pas tave ir kad geriau negali būti.

Autorės nuotr. 

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje