Jei ne knyga „Nematomoji žmogaus pusė“, turbūt šiandien visuose Ignalinos kampeliuose nebūtų tiek daug kalbama apie gamtos mokslų daktarą Bronių Šablevičių (juokauju, žinoma, bet tiesos šiek tiek yra). Ir nors redakcijoje šis vardas skambėdavo itin dažnai, tačiau aš pati šiuo žmogumi susidomėjau tik paklausiusi jį pažįstančiųjų pasakojimų, istorijų ir nutikimų. „Nematomas miško žmogus“, „kabinetas primena raganiaus buveinę“, „sunkaus būdo, užsispyręs“, „ledkalnis, turintis nenusakoma paslaptimi alsuojančią nematomąją, apatinę, pusę“, „naktimis tūno giriose ir pelkėse“, „žmogus – vilkas“…  Štai taip vaizdingai apie gerb. Bronių kalbėjo jį pažįstantys, šalia jo daugiau nei tris dešimtmečius gyvenę ignaliniečiai, atvykę į jubiliejinį jo gyvenimo, darbų ir kūrybos pristatymą „Aukštaitijos gamtai atiduotas gyvenimas“.

Bibliotekininkės Ritos Ramanauskienės sumanytas ir suorganizuotas renginys vyko Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų direkcijoje, kur salėje vos tilpo sugūžėję svečiai, draugai ir pažįstami, šiaip smalsuoliai bei pareigą vykdantys piliečiai (tarp tokių buvau ir aš). Renginyje smagiau jaustis Broniui padėjo parko kultūrologė Sigutė Mudinienė. Ji citavo autoriaus mintis, pristatė nuveiktus darbus ir… tiesiog be paliovos šypsojosi…

Bronius darbui atidavė 38-erius metus, per kuriuos parašė 14 knygų, 150 straipsnių, surengė gausybę fotografijų parodų. Švelniais muzikos garsais pamalonino Ignalinos muzikos mokyklos auklėtiniai, ANP darbuotojų vaikai: Martynas Stanaitis, Kostas Kutra bei jau daugeliui pažįstamas konkurso „Dainų dainelė“ dalyvis Matas Kovalevskis. Jiems akomponavo jų mokytoja Laimutė Kutrienė.

Aukštaitijos nacionalinio parko direktorius Gedas Kukanauskas, kalbėdamas akcentavo, jog ne kiekvienas žmogus gali būti gamtininkas. Bet Dievas Aukštaitijos nacionaliniam parkui sukūrė Bronių.

Parašyti apie žmogų, kurio visai nepažįsti ir nesi  kalbėjęs su juo – neįmanoma ir net nedera. O kaip gi pristatyti? Šįkart, manau, geriau už Dalią Savickaitę, kartu su gamtininku dirbusią, „kovojusią“ ir jo raganystės ritualuose dalyvavusią net 17 metų, nepadarys niekas. Straipsnyje apie kolegą Dalia rašo:

„B. Šablevičių užaugino Anykščių rajono žemė. Vaikystėje jį globojo giminaičiai, nes tėvai buvo ištremti. Buivydiškių žemės ūkio technikume jis įgijo sodininko-daržininko specialybę, Vilniaus universitete tapo istorijos specialistu ir kurį laiką Anykščiuose dirbo paminklotvarkininku, Vilniaus pedagoginiame institute įgyvendino svajonę ir tapo gamtininku. 1993 m. apgynė disertaciją tema „Erelio žuvininko veisimasis, ekologija, elgsena ir apsaugos Lietuvoje strategija“.

B. Šablevičius – biologas, ornitologas, herpetologas (amfibijų ir reptilijų specialistas), ekologas, entomologas, botanikas, prozininkas, poetas, publicistas, fotografas, nepakantus triukšmui, paskaitų ir pažintinių ekskursijų vedėjas, tremtinių vaikas, lingvistas, kinomanas, operos garbintojas, kovotojas su trukdančiais dirbti administratoriais, puikus jaunųjų gamtos mokslų studentų ugdytojas, redaktorius, vienišius, šventasis mokslo kankinys, jautrus, kai to nori, žiaurus, kai nesipildo jo lūkesčiai ir planai, gelbstintis esančius neviltyje, politikas ir NaomiKembel grožio gerbėjas… Tokį žmogų paprastai vadina vienu žodžiu – keistuolis. Ne toks kaip kiti“.

Mūsų visų pažįstamas (iš knygų, straipsnių ir radijo laidų) Saliamonas Paltanavičius šmaikštumu išsklaidė rimtį: „Kažkas iš jūsų pasakė, kad Bronius gyvenimą paaukojo Aukštaitijos nacionaliniam parkui… Nieko jis neaukojo, jis čia gyveno ir buvo laimingas“.

Gal kai kam bus ir staigmena, tačiau rajono vicemeras Gintautas Kindurys, darbo patirties semtis taip pat pradėjęs ANP, ten ir susipažino su Broniumi. G. Kindurys, palinkėjęs sveikatos, laimės ir draugų, pasidalino savo gyvenimiška išmintimi: „Jaunystė nėra geriausias laikas. Geriausias laikas yra dabar, kada mes gyvename, džiaugiamės“.

Bronius, kiekvieno draugo ir kalbėtojo mintims paantrina, paaiškina, „atsilygina“… O kalbėdamas apie save, gamtininkas gana kukliai prisipažino ketinąs išeiti iš darbo ANP (kada nors, gal po pusmečio, gal po metų) ir pasinerti į kūrybinį darbą, naujų projektų įgyvendinimą. „Čia dirbau ne todėl, kad neturėjau kur kitur dirbt, o todėl, kad norėjau čia dirbti… Esu dėkingas nacionaliniam parkui, kad gavau čia darbą“, – dėkojo Bronius.

Ilgametė ANP širdis, tebeplakanti ir šiandien – taip Ireną Čeponienę apibūdino S. Mudinienė. Būtent Irena pasistengė, kad prieš 38-erius metus į ANP duris pasibeldęs Bronius, gautų čia darbą, o Ignalina – gamtos sukurtą, neišsižadėtą, su ja pačia susitapatinusį girių valdovą. „Bronių pažįstu visokį: ir linksmą, ir liūdną, ir piktą, ir labai piktą, bet visada nuoširdų. Jis nakčiai išeidavo į mišką ir dar laipiodavo į medžius, man tai buvo tragedija. Niekada gyvenime nebuvau mačiusi tokių dalykų, todėl nuolat jaudindavausi dėl jo. Jokių mobilių nebuvo. Nepaskambinsi gi pasiklaust, ar viskas gerai“, – prisimena I. Čeponienė.

Irenos dukra Donata labiausia įsiminė Broniaus fotografuotą ir skaidrėse rodytą žemuogę, kurią ji prisimena kaip stebuklingą uogą jau kelis dešimtmečius.

Kolega Algirdas Panavas Broniui lyg ir draugas, lyg ir priešas, bet taip pat nuoširdus. „1977 m. šis jaunuolis atrodė keistas: nei prie šnapso, nei prie medžioklės… ką su juo daryt?“, – juokėsi A. Panavas. O štai pats Bronius tuokart labiau džiaugėsi kolega, kad šis, kaip 10 metų buvęs direktorius, jam labiausiai patiko iš visų (apie naująjį Gedą dar spręsti per anksti), nes jis ne tik kad netrukdė dirbti, bet dar ir aprūpindavo reikiamomis darbui medžiagomis.

Dabartinis urėdas Alfredas Aškelėnas prisimena „neramius“ laikus miške, kai atsirado Bronius. „Paslaptingas tas Bronius. Mes, miškininkai, ryte į girią važiuojam, o jis – iš girios. Mes vakare – iš girios, o jis – į girią. Miške jo niekad nepamatysi, neišgirsi. Išdygsta kaip grybas. Kaip gi tu jį pastebėsi, jei net erelio akis jo nemato. Laikui bėgant, kai jau visi apsipratome, kad jis toks žemėje yra, dirbdami miške jausdavome, kad kažkur gali būti Bronius…“, – sakė urėdas.

Ėjo ir ėjo sveikintojai vienas po kito. Visų nė nesuminėsi. O ar reikia. Jie juk atvažiavo pas Bronių. Jie kalbėjo jam, sveikino jį ir pasiliko su juo mintyse.

„Harmonija kuriama kuriant grožį dvasioje, nugalint skausmus, apsiprantant su patirtimi. Kiekviename iš mūsų yra sodas. Svarbu, kad jis augtų harmoningai, augalai nestelbtų vienas kito. Kita vertus, kas vienam gėris, kitam – blogis, pvz., medžioklė. Net tam pačiam žmogui tas pats reiškinys įgauna vis kitokią vertę (anksčiau neleidęs ganyti Ginučių ąžuolyne, dabar to reikalauja, nes taip nuo užtamsinimo išgelbstimi ąžuoliukai). Bronius, įgijęs tiek žinių, jau tapo žmogumi ne sau, o Lietuvai. Jis jau kuria harmoniją tarp žmogaus ir gamtos visoje šalyje. Jo pastangomis parkas turi gilias gamtosaugines tradicijas, tapo tikra gamtos mokykla ne vien jaunimui, bet ir mokslo institutams. Negalima neįvertinti žmogaus, kuris aukodamas asmeninę laimę stengiasi išsaugoti darną tarp pažangos ir palikimo šalyje, kurioje mes gyvename ir gimdome savo vaikus“, – tai vis apie Bronių D. Savickaitės mintimis…

Klausant kalbančiųjų, aplankė regėjimas. Mintimis sklandžiau po rekonstruotą buvusi ANP direkcijos pastatą Meironyse, o ten – Broniaus karalystė, pavadinta jo vardu. Aplink ją vaikštinėjo į gamtos pažinimo karalystę atvykę žmonių jaunikliai ir patys žmonės aikčiojo iš nuostabos ir… Renginio pabaiga. Visi nušnarėjo prie užkandžių pasiplepėti intymiau.

Už „išvarymą“ į šį renginį esu dėkinga redaktoriui. Jei ne jis, būčiau praleidusi kažką labai svarbaus, dar nežinau, kas tai, bet tikrai žinau, kad svarbu. Tiesa ir ta, kad po renginio iškart pareikalavau savo viršininką tuoj pat duoti tą garsiąją knygą „Nematomoji žmogaus pusė“, nes žinojau, kad jis ją tebeskaito (gal jau n-tąjį kartą). Esu laiminga trigubai: kad gavau tą knygą, kad ją perskaičiau ir atradau save iš naujo kitų mintyse… kad autorius parašė šią knygą. Dar esu laiminga sužinojusi, kad „keista“ ne aš viena ir turbūt greičiausiai dar vienas kitas toks vaikšto žeme. Kodėl taip manau? Nes labai daug savo minčių ir veiksmų atradau toje paslaptingoje knygoje, o jau maniau, kad taip būna tik man. Smagu žinoti, kad žemėje esi ne vienas…

Rašydama visur gamtininką vadinau vardu. Ne todėl, kad jo negerbiu. Priešingai. Labai gerbiu, bet… aš juk skaičiau „Nematomąją žmogaus pusę“, tad kažkaip jaučiu, jog elgiuosi teisingai – lyg gavusi patvirtinimą „iš aukščiau“.

REKLAMA

B. Šablevičiaus knyga „Nematomoji žmogaus pusė“ parduodama buvusiame knygyne, dabar J. Roko firmos „Liepa“ parduotuvėje. Kaina – 7 eurai.

Paskubėkite įsigyti, nes knygų liko nedaug. 

Autorės ir J. Baltakio nuotr.