Skip to content

Pabiros mintys šventės išvakarėse

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Kažkaip netyčia susivokiau: o juk iki Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo šimtmečio vos pora metų beliko. Ko tik per tą šimtmetį nebuvo: ir ramaus gyvenimo, ir karų, ir okupacijų… Kol kas daugiau okupacijų, negu nepriklausomybės metų.

Ir dabar nepriklausomybė kartais truputį ne tokia atrodo. Ne, esame laisvi, kaip mums valdžia nuolat primena, visada galime važiuoti, kur tik širdies geidžia…

Tik kažin kur kas mūsų išskėstomis rankomis laukia?

Nebent ten, kur yra tokių darbų, kurių saviškiai dirbti nenori, kurie saviškiams per prasti, orumą žeidžia.

Juk kaip pas mus yra: pasiūlo bedarbiui kokį darbelį, tai jis nosį užriečia: matote, arba darbas jo orumą žeidžia, arba atlyginimas, jis per daug save ir savo šeimą gerbia, kad už tokį atlyginimą dirbtų.

Pašalpa tokių Lietuvos piliečių nežeidžia, iš visų dirbančiųjų ir pensijas gaunančių kišenės tuos pinigėlius, kurie jo pašalpai eina, vogti jam ne gėda, o dirbti gėda.

Užtat užsienyje lietuviams visoks darbas tinka, juos ne darbas gali žeisti, bet atlyginimas. O jeigu atlyginimas geras, tai ir darbas nežeidžia.

Bet ką daryti, jeigu niekur važiuoti nesinori?.. Na, juk pensininkų tikrai niekur nelaukia, jie tikrai niekur nereikalingi, su mūsų pensija nuvažiavęs visur (ar beveik) visur badu mirsi.

Pensininkui pakanka judėjimo laisvės iki Ignalinos.

O kiek visokių draudimų prigalvota. Žiūrėk, jau koks nors naujas „reglamentuojantis“ įstatymas priimtas. Valdžia aiškina: gal to nereikėtų, bet Briuselis liepia. Jei ne liepia, tai bent rekomenduoja. O jeigu nė viena, nė kita, tai tada mes, tokį pažangų įstatymą priėmę, būsim pirmi Europoje.

Štai paklausė manęs, kaip Mažulonyse Vasario 16-ąją švęsime. Pirma mintis kažkodėl buvo: taigi Vasario 16 d. bent per Lietuvos radiją lietuviškai dainuojant pasiklausysime. Dabar juk kaip pas mus: visi dainuoja angliškai. Va, net šeštadienį, laidą apie lietuvišką muziką įsijungęs, ne lietuviškai, o angliškai dainuojant išgirdau.

Tikrai, sovietmečiu radijas daugiau lietuviškai dainuodavo, negu dabar.

Bet mūsų atlikėjai lietuviškai dainuoti negali, jiems to daryti kažkas neleidžia, greičiausiai noras išgarsėti, o tai, girdi, įmanoma tik Europoje. Na, ir eina dainininkėliai į Europą…

Kita vertus, kai retkarčiais lietuviškai dainuojamą šiuolaikinę dainą išgirsti, pradedi džiaugtis, kad angliškai nesupranti – toks lygis, tokie žodžiai… Įdomu, anglai supranta, ką tie lietuviai dainuoja?

Vasario 16 d. visi tokie patriotai bus, visi taip gražiai šnekės. Sveikinimų ir per radiją bus, ir per televiziją. O aš čia vieną dieną, kai per Lietuvos radiją pradėjo himną giedoti, greitai visas kitas lietuviškas radijo stotis persukau. Gal kokią ir praleidau, bet – daugiau 6 valandą niekur himno neišgirdau. Tik vienintelė Pūko radijo stotis, savo laidas nuo 7 transliuojanti, himnu dieną pradėjo.

Bet ta stotis Kaune, ne Vilniuje. Toliau nuo valdžios. O kaip tik dabar apie tą valdžią vėl pradėjome negražių dalykų girdėti: lyg tai ir viena ministrė iš pavaldinių kyšio reikalavusi, lyg tai ir kitas ministras už gerą sprendimą gerą kyšį paėmęs…

Taigi sakiau: daugiau kaip pusę to laikotarpio, kuris nuo Nepriklausomybės Akto paskelbimo praėjo, okupantai mus gyventi mokė. Štai taip ir įpratome: kuo mažiau dirbti, kuo daugiau gauti, kuo daugiau vogti. Na, vogti dabar jau mažiau galimybių yra, iš kolūkio jau nepavogsi, bet tie, kurie aukščiau sėdi, randa, iš ko ir kaip paimti.

Ko gero, dar pusšimčio metų prireiks, kol šią šventę tikrai galėsime švęsti. Gal ne mes – anūkai. Tai tikrai būtų ne taip jau blogai. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje