Skip to content

Kunigas Marijonas dar vienam gyvenimui „prikėlė“ stebuklingąją Paringio šventvietę

Jonas BALTAKIS

„Šioje žemėje turiu nuveikti begalę darbų, apie kuriuos iš anksto lyg ir nežinau, tačiau tam tikru momentu taip viskas susiklosto, jog imuosi iš pirmo žvilgsnio, regis, utopinių idėjų, o jas įgyvendinęs suvokiu, jog tokia mano misija žemėje. Viena iš ilgamečių mano svajonių – atgaivinti Rytų Aukštaitijos šventvietę – stebuklingąją Paringio Švč. Jėzaus širdies bažnyčią. Dažnai traukdavo mane pro tą vietą pravažiuoti ir spausdavo širdį, žiūrint į ypatingą, bet apleistą vietą“, – sako kun. Marijonas Savickas. Matyt, neatsitiktinai aukščiausiasis buvo pasirūpinęs, kad kun. Marijonas nors kuriam laikui taptų aptarnaujančiu Paringio parapijos kunigu. Per tą trumpą laiką jis spėjo ne tik išjudinti kaimą ir kraštiečius, renovuoti bažnyčią, bet ir „pažadinti“ jos stebuklingąsias galias, apie kurias nė pats kunigas nenumanęs.

Ant akmens pasirodė Jėzaus Širdis

Jau šimtmečiais iš lūpų į lūpas perpasakojamos istorijos apie Paringio bažnyčią. Gausu pasakojimų žmonių, Paringio krašte gimusių apie 1926 m., užfiksuotų Daivos ir Vykinto Vaitkevičių publikacijose, Valento Šiaudinio knygoje „Paringio kraštas. Praeitis“. Visų šaltinių teigimu, 1620 m. dabartinėje Paringio bažnyčios vietoje pastatyta koplytėlė, išgarsėjusi stebuklinga Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūrėle. Ta vieta pasirinkta neatsitiktinai. Mat kažkada čia tryškęs šaltinis, o šalia jo buvęs akmuo, ant kurio žmonėms ir pasirodžiusi Jėzaus Širdis. Prieš keletą metų šią istoriją MI papasakojo bažnyčios šventoriuje sutikta paringiškė Vilė Gaižutytė-Kamarauskienė, atlaiduose sąmoningai dalyvaujanti nuo 7-erių metukų ir jau daugiau nei 50 metų nepraleidusi nė vienų Dešimtosios atlaidų. „Kiek pamenu iš pasakojimų, ši bažnyčia pastatyta ant stebuklingo šaltinio. Apsišlakstę šiuo vandeniu, žmonės pagydavo nuo įvairiausių ligų. Nežinia, ar tas vanduo išties stebuklingas buvo, ar tiesiog begalinis žmonių tikėjimas juos išgydydavo. Tik sakoma, kad šaltinio gydomosios galios vienu metu išseko, kai dvarininkė sumaniusi pagydyti savo šunį“.

V. Šiaudinio knygoje rašoma: „Vietos dvarininkų rūpesčiu ir lėšomis koplytėlės vietoje 1745 m. pastatyta medinė koplyčia. 1809 m. dvarininko Lauryno Babinskio iniciatyva gautas leidimas, padarytas projektas naujai koplyčiai, o 1818 m. sumūryta akmeninė koplyčia.

Kasmet pavasarį ar vasaros pradžioje Paringyje buvo švenčiami Švenčiausios Jėzaus Širdies atlaidai – Dešimtoji. Kadangi Paringys nuo seno laikomas stebuklinga vieta, čia suplaukdavo minios žmonių – pėsčių ir važiuotų – ne tik iš aplinkinių parapijų, bet ir iš Pabradės, Gudijos, net iš Vilniaus. Vežimais nustatydavo visas pakeles. Melsdami Dievą sveikatos, kabindavo ant altoriaus votus (bronzines arba vaškines širdis, rankas, kojas su užrašais arba be jų).

Istoriniu įvykiu tapo Dešimtosios atlaidai, vykę 1837 m. birželio 25 d. (pagal naująjį kalendorių liepos 7 d.). Koplyčioje ir šventoriuje buvo daug žmonių. Baudžiavos laikų papročiu žmonės į bažnyčią nešė aukas: drobę, linus, vašką. Tą Dešimtąją irgi buvo gausiai aukojama. Tuo metu įvyko gaisras. Įvairūs šaltiniai gaisro priežastį ir žuvusiųjų skaičių nurodo skirtinai. Tačiau sutampa tai, jog nuo žvakės užsidegė linų kuokštelis, o nuo jo užuolaidėlės. Žmonės sukėlė paniką, juos ėmė dusinti dūmai, liepsna plito žaibiškai, o sausakimšoje bažnyčioje užsikimšo ir durys. Teigiama, kad tuo metu žuvo 389 (kai kur 293 ar net 650) žmonės, tarp jų ir trys kunigai.

Bažnyčios atstatymu susirūpino dvarininkė Rožė Kvintova. Jos pastangomis ir lėšomis 1838 m. bažnyčia atstatyta“.

Paringio parapijai – 100 metų

Paringio parapija susiformavo 1913 m. Praėjus 100 metų, 2013 m. birželį, V. Kamarauskienė pasakojo: „Dar buvau mokinukė, kai Dešimtosios atlaiduose nustojo lankytis minios neįgaliųjų. Kažkada čia jų buvę begalės, nes žmonės, matydami luošuosius, jiems aukodavo pinigų, o po Mišių juos kunigai su pagalbininkais nešiodavę iš bažnyčios ir šventoriaus visiškai girtus. Labai greitai ši mada buvo išnaikinta. Tada žmonės aukodavę jau bažnyčiai. Ana ten, bažnyčios šone, kaip ir dabar, būdavo pravertas langelis, ant kurio padėta aukų dėžutė. Norintys ir dabar aukoja. Anksčiau visi tikintieji, melsdamiesi, tris kartus keliais apeidavo aplink bažnyčią. Tai – auka. Dabar jau to nepamatysi. Visi apeina šnekučiuodamiesi ir juokaudami, matyt, net nežinodami, ko ten eina. Viskas keičiasi. Ir žmonių kokios minios būdavę. Tikrieji atlaidai vykdavę penktadieniais, o sekmadienį būdavęs festas. Jau nuo ketvirtadienio visos gatvės: link Grigiškės, link Bernotų ir link Daniūnų būdavusios sausakimšos nuo arklių su vežimais. Keista, bet sovietiniais laikais žmonės daug stipriau veržėsi prie bažnyčių, prie kunigų, prie Dievo. Šalia bažnyčios buvusioje klebonijoje viename gale veikė parduotuvė. Žmonės, atvažiavę pirkti duonos, jos laukė ne patvoriuose, o besimelsdami bažnyčioje. Nežinau, kodėl viskas taip pasikeitė, bet anksčiau bažnyčia buvo atrakinta visą dieną ir ten galėdavai eiti kada panorėjęs…“, – pasakoja V. Kamarauskienė.

Nukryžiuotojo istorija

Pasak kun. Marijono, 1838 m. šventinat po gaisro atstatytą bažnyčią, Švenčionių dekanas Kazlauskas laikinai davė Paringio bažnyčiai Nukryžiuotojo figūrėlę, kuri paimta iš 1831 m. uždaryto Pašaminės basųjų karmelitų vienuolyno, kuri ten atsiradusi nežinia kuriais laikais. „Vienas iš bažnyčios atnaujinimo darbų – Nukryžiuotojo figūrėlės restauracija. Ji buvo apsilupusi, kojos nulaužtos ir užlipdytos cementu. Nuvežiau ją pas auksuotojus-restauratorius, dirbančius Ekonomo tarnyboje prie Vilniaus Arkivyskupijos. Jie taip pat labai nustebo, kai, nuėmę du sluoksnius neaiškių medžiagų, aptiko, kad ši figūrėlė pradiniame variante buvo padengta auksu. Sunku pasakyti, kas ir kodėl ją „užlepojo“. Dabar ir pats stebuklingasis Nukryžiuotasis, ir karūna bei votai yra restauruoti ir iš naujo padengti auksu bei grąžinti į savo vietą – Paringio bažnyčią“, – pasakoja kun. Marijonas.

Bažnyčios atnaujinimo darbai

Kai buvau paskirtas į Paringio bažnyčią patarnaujančiu kunigu, netvėriau džiaugsmu. Susitikau su parapijiečiais ir pasiūliau imtis darbų. Šie iškart sutiko. Bažnyčios šventoriuje augantys šimtamečiai medžiai pradėjo griauti bažnyčią. Jų šaknys, išsikerojusios po 10 m į visas puses, lindo per pamatus, po grindimis, ardė viską aplink. Bažnyčios gelbėjimo darbus ūkininkas Egidijus Šiaudinis atliko su savo technika ir žmonėmis. Rovė šaknis, pjaustė jas, kranais kėlė, vežė ir t. t. Ūkininkas Rimas Gaidelis, kad išlygintų duobes ir iškeltų pagrindą aikštei, savo technika ir savo žemes vežė į šventorių ir aplink jį. Buvo sumanyta sutvarkyti lietaus vandens nutekėjimą ir iškloti šventoriuje taką plytelėmis, kad žmonės nebraidytų per purvyną. Ta idėja pasidalinau su kultūros ministru Šarūnu Biručiu, kadangi jo žmona Rasa buvusi Paringio parapijos gyventoja. Tai žmonės, kuriems taip pat visada rūpėjo Paringio bažnyčia. Jie idėjai pritarė ir net sutiko finansuoti trinkelių, o ne plytelių klojimą. Keramika, iš kurios jos padarytos, deginta atitinkamoje temperatūroje, todėl yra ilgaamžė. Taigi, ėmėmės darbų toliau. Šalia bažnyčios dar yra supiltas naujas kauburys ir pastatytas kryžius. O šventoriaus gale iškelta ir atskirai suformuota bendra palaidotųjų kapavietė. Tiesa, dar atkasti senieji pamatai ir sutvirtinti armatūros bei cemento apsaugine juosta per visą bažnyčios apimtį. O tada vėl naujai užkasti švariom žemėm ir užpilta skalda. Bažnyčios viduje pakeista elektros instaliacija, padaryti nauji laiptai, kuriuos pagamino Vytas Bučelis ir Vytas Talijūnas. Darbininkai bažnyčios palėpėje rado užmestus čekiškus krištolinius šviestuvus. Aš juos susirinkau, susižėriau į kišenes likučius ir parsivežiau į Mielagėnus. Tris savaites dirbau prie jų: ploviau kiekvieną stikliuką, vėriau naujomis vielutėmis ir surišau du gražius šviestuvus – niekas nepasakys, kad jie – ne nauji. Jie taip pat grąžinti atgal į Paringio bažnyčią. Ji papuošta ir vitražais…“, – vardija kun. Marijonas.

Vitražų istorija taip pat nėra paprasta, atskleidžianti aukštesniųjų jėgų vaikščiojimą aplinkkeliais. Vos kunigas užsiminė apie vitražus, keistas sutapimais, bet pokalbio metu abu vienu metu ištarėme vitražų meistro vardą… Vaižgantas. Vaižgantas Černiauskas, kurio tėvai iki tremties gyveno Paringio parapijai priklausančiame Reketiškės kaime. Šią istoriją ir apie šį žmogų papasakosiu kitame laikraščio numeryje, straipsnyje „Analogų pasaulyje neturinčius vitražus kuriantis kraštietis“.

Pasveikimo stebuklai

Prie Paringio bažnyčios susitikau su zakristijonu Bronium Bukausku. Bronius kuo ramiausiai pasakoja apie čia vykstančius stebuklus, lyg tai būtų savaime suprantami dalykai. „Zakristijonu dirbu daugiau nei 15 metų. Mane priėmė kun. Kęstutis Ralys. Tais laikais dar Paringys tebebuvo gyvas ir visiems reikalingas. Gal dėl to, kad kunigas norėjo, kad taip būtų. Paskui viskas pradėjo nykti, žmonės išsivažinėjo, kas išmirė (tikra tiesa, prisimenu, gal prieš kokius 7–8 metus, kun. Aldo Čeponio viešpatavimo laikais, man pačiai su neįgaliu kaimynu Vytautu Gaideliu (Daugėliškio parapijos gyventojams), vediniems kilnių tikslų, Dešimtosios išvakarėse teko trimeriu šienauti ir grėbti šventorių, nes nei kunigui, nei seniūnui, nei… vietos gyventojams tada nieko nereikėjo – autor. past.) Na, o atėjus kun. Marijonui, regis, kad kas sparnus Paringiui prisiuvo. Vėl visi iš slėptuvių išlindo. Norite – tikėkite, norite – ne, bet kai vykdė aplink statybos darbus, dešiniajame bažnyčios šone, už metro nuo sienos, gal dviejų metrų gylyje atkasė šaltinį. Kun. Marijonas sumontavo du žiedus, mano sūnus uždėjo lengvą dangtį, kad net ir moterys galėtų atsidaryti ir pasisemti ypatingo vandens. Jau kuris laikas visi naudojam šį vandenį. Jis ištirtas, švarus. Tikima, kad tai tas pats šaltinis, apie kurį kažkada buvo kalbama. Vandens nuolat gausu, nors jo semtis čia žmonės važiuoja ir važiuoja: ir iš mūsų krašto, ir iš Švenčionių, Vilniaus, Utenos. Apie jo stebuklingas galias – dar išgirsite. Žmonės tiki, kad jos sugrįžo. Kasmet per Dešimtąją iš Utenos atvažiuoja senyva moteris. Ji visada nuoširdžiai meldžiasi šioje bažnyčioje ir tikina, jog būtent čia ji išmeldė sau sveikatą – ji pasveiko nuo vadinamos nepagydomos ligos. Mano žmona Ona prieš 3-ejus metus, kaldama vinį, stipriai sužalojo ranką. Ištino, supūliavo. Gydytojai ir vieni, ir kiti žiūrėjo – niekuo padėti negalėjo. Operuoti negalėjo, nes bijojo dėl sausgyslių. Vilties netekusi Ona atėjo į šitą bažnyčią, uždėjo skaudančią ranką ant Jėzų vaizduojančios skulptūrėlės kojų, ir ilgai meldėsi. Tinimas jau tą pačią dieną pradėjo slūgti. Tepraėjus kelioms dienoms, be vaistų, be operacijos ranka visiškai sugijo. Kas tiki – tam ir Dievas padeda… Gaila, kad kun. Marijonas mus paliko, sako, dar du vitražus užsakęs buvo mūsų bažnyčiai, bet dabartinis kunigas atsisakęs juos priimti. Gal kažką kitką sugalvojęs. Kiekvienas gaspadorius tvarkosi savaip“, – sako zakristijonas Bronius.

Rytų Aukštaitijos šventvietės – Paringio bažnyčios – atgaivinimo rėmėjai:

Rasa ir Šarūnas Biručiai – 44 000 Lt (12 700 Eur),

Rimas Gaidelis – 10 000 Lt (2896 Eur),

Egidijus Šiaudinis – 10 000 Lt (2896 Eur),

Vaižgantas Černiauskas – 6000 Lt (1737 Eur),

Bei visas būrys tikinčiųjų.

Bendra suma, išleista bažnyčios atnaujinimui ir sutvarkymui siekia 150 000 Lt (43 440 Eur).

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje