Skip to content

Dvidešimtmetės Aušrinės ir amžinai jauno Gintauto dainos ignaliniečiams

Lina RAGINYTĖ

Muzikinės popietės metu galvoje vis sukosi mintis apie gyvenimo kontrastus. Be jų mes neįvertintume daugelio dalykų. Kad galėtume pakilti, mums kažkodėl būtinai reikia nusiristi į patį dugną… Kad suprastume, kokia laimė būti sveikam, turime būtinai susirgti. Būtent  dėl tų kontrastų  mes gauname galimybę tobulėti, augti ir keistis. Taip besvarstydama padariau išvadą: kokia laiminga esu aš ir kokie laimingi yra šioje salėje esantys kiti… Jie vienaip, aš kitaip, bet visi kartu mes esame gavę gyvenimo dovaną – galimybę tobulėti ir keistis. Ir tepadeda Dievas tiems, kurie per gyvenimą eina lygiai vienodai tiesa linija: be vargo, be kančios, be ligų, be fizinio ir dvasinio skausmo…, nes jie – nei laimingi, nei nelaimingi, užėmę poziciją „neutral“ be jokio polėkio plūduriuoja gyvenimo vandenyne.

Penktadienio popietę Dienos centro salėje susirinko gausus būrys negalią turinčių žmonių iš Ignalinos, Mielagėnų ir Dūkšto. Šis susibūrimas – kelių Neįgaliųjų draugijos, kuri jau keletą metų nuomojasi patalpas Dienos centre, narių idėja kitaip, nei visada, paminėti Įsimylėjėlių ir Valstybės gimtadienio šventes. Koncerto sumanytoja – draugijos narė Dalia Savickaitė, idėjos „palaikytoja“ – Dienos centro vadovė Roma Ksenzovienė, rėmėjai – draugijos narys Valdas Gaidelis, bei restorano-kavinės savininkas „Žuvėdra“ Petras Mačiulis. Renginį vedė Dalios dukra Milda Savickaitė, o muzikiniais kūriniais klausytojus lepino vilnietė Aušrinė Rinkevičiūtė ir ignalinietis Gintautas Juodagalvis.

Pirmoji scenoje pasirodė Aušrinė. Mergina dainavo apie meilę dainas, su kuriomis augo jos tėvai, seneliai… ir nors tai buvo laibai sunku ir ji jautėsi nejaukiai, turbūt to nepastebėjo nė vienas klausytojas, nes visi akimirkai paskendo jaunystės gražiuose prisiminimuose, svajonėse…

„Dievas gimstančiam žmogui dovanoja kelią. Kaip atskirti savąjį? – juk bet kuris kelias yra tik vienas iš milijono, kuriuo gali pasukti. Kiekviename iš jų nuo žmogaus paslėpta nežinomybė, visi jie baugina. Ir, nors, regis, visi keliai vienodi, jei pasuksi ten, kur veda širdies balsas, jis taps malonus.

Kiekvienam, keliaujančiam savo širdies keliu suteikiama teisė pažinti ir suprasti gyvenimą, jame sutiktus žmones. Kad ir kas nutiktų meilės keliu keliaujančiojo gyvenime, jis nepraranda Dievo dovanos gėrėtis gyvenimu, kai jam nesiseka. Jis nepuola į neviltį, keičiasi, susilieja su gyvenimo keliu ir laukia palankaus likimo mosto. Keliaujant meilės keliu visada pagelbės žiburėlis gimtinėje, tėvų namuose, ugnelė vaikų šypsenose, draugų ar bendraminčių rate.

Vaikystėje ir saulė šviesdavo skaisčiau, ir srauniau tekėdavo upės, ir nepalyginamai žalesnė, vešlesnė, kvapnesnė pievose augo žolė… Nedaug ką tuomet dar supratau apie pasaulį, tačiau užteko žinoti, kad turiu saviškių, močiutes ir senelius, pulką tetų ir dėdžių, puikiai perpratusių šio pasaulio esmę, žinančių ir patariančių, ką reikia daryti, kad augčiau laiminga. Kad kuo spalvingiau, kuo svaigiau virtų apie mane gyvenimas, išpuoštas bendrais darbais, šventėmis, dainomis ir kvatojimais. Kad gyvenimo prasmė niekuomet neišslystų man iš po kojų, netrukdytų atiduoti maldas – Dievui, žmonėms – pastangas, o sau – vis besikaupiančių laimės akimirkų kraitę.

Meilė tėvynei. Toks aptakus ir kasdienybėje retai atpažįstamas jausmas. Bet jis mumyse. Kasdieną, nes atėjęs su motinos pienu. Jį pajunti tik išvykęs. Vešlus ir šakotas tarp Lietuvos ežerų ir girių išaugęs Gyvybės medis kas kartą mums suteikia pavėsį kaitroje, apsaugo nuo skaudžių lietaus kirčių. Gilios jo tarmės šaknys, tvirtas ir dailiai nuaustas kamienas, plačios legendų šakos, žali jo dainų lapai. Plati lietuviškojo Gyvybės medžio laja ošia apie tvirtą lietuvio būdą: apie gyvybingumą ir lyriškumą, apie skaidrų gausių mūsų ežerų žavesį, atspindintį atsparų charakterį. Pasaulio kryžkelėje gyvenančių lietuvių nelepino nei žemė, nei dangus, bet darbščiam ir rūpestingam žmogui užtekdavo kasdienės duonos. Kaskart po sunkaus istorinio išbandymo lietuvis atsitiesdavo staiga ir visu ūgiu…“, – pristatydama Aušrinės dainas, kalbėjo Milda Savickaitė, tuo pat metu į mintis sudėdama savo dar labai jaunos merginos išgyvenimus, pastebėjimus, patyrimus. Ne visada išmintis ir emocinė branda lydima tik žilo plauko ir raukšlėto veido. Kartais jos mielai pasirenka jauną, gyvybe ir meile pasauliui trykštančią širdį.

Scenoje pasirodžius Gintautui, susirinkusius užplūdo dar kitoks džiaugsmo antplūdis.

„Visi mes šioj žemėj vienodi. Visi žmonės į pasaulį ateina nuogi. Vienintelis juos skiriantis matas – žmogaus širdis. Žmogaus vertės nepamatuosi jo odos spalva, jo kalba, apie jį tikros tiesos nepasakys nei puošnūs, nei skurdūs rūbai, papuošalai. Net nei jo turtas, nei netektys nepamatuos jo vertės. Žmogaus vertė matuojama tik širdimi. Todėl geraširdis žmogus visad vertesnis už blogą, o teisybė vertesnė už skriaudą…

O, meilė. Ji ir guodžia, ir skriaudžia, ji ir džiugina, ir skaudina… Kartais atrodo, kad tokias pat emocijas patiri ir kalbėdamas apie tėvynę, ir apie sutiktą žmogų… Meilė…

Gerbiamieji, tyliai užsimerkite, įsiklausykite į savo širdį. Ką kužda ji, kai nerandate atsakymo kitur? Ar ji girdi jūsų nuotaikas, jausmus, kai atsargiai beldžiatės vidun? Vakare tyliai užsimerkite, įsiklausykite, kas dedasi aplinkui, kaip šnabžda medžiai tamsoje ir blaškosi žvaigždės tyliame nakties danguje. Tyliai užsimerkite, pajauskite, kaip pildosi svajonės, lėkdamos su vėju iš jūsų širdies. Pajuskite, kaip dingsta visos abejonės, palikdamos pilnus delnus vilties. Tyliai užsimerkite, pažvelkite į savo sielos gelmę – ko trokšta ji, dėl ko gyvuoja?

Gerumas – tai dalykas, kurį duodame nesitikėdami atlygio. Meilė – tai jausmas, kuris skiria žmogų nuo daikto. Viltis – tai postūmis į priekį. Stiprybė – gebėjimas perduoti patirtį  ir būti atrama kitiems. Laimė – tai būsena, kai iš veido nedingsta šypsena… Visas šias grožybes siunčiame jums šv. Valentino ir Lietuvos valstybės atkūrimo švenčių proga. Kartu su jumis žiūrėdami į ateitį linkime jums gyventi iš visų jėgų, būkite stiprūs, sveiki, kad ir nelabai jautrioje, bet savoje tėvynėje, savo gimtinėje, mylėkite artimą savo ir būkite mylimi“, – renginio sumanytojų ir vykdytojų vardu kvietė vedėja Milda.

Nuskambėjus paskutinei dainai, tradiciškai visi vieni kitiems padėkojo, kažko palinkėjo, kažką pažadėjo… Mintimis tąkart, o dabar – rašydama dėkoju visai dėl renginio susibūrusiai komandai: Daliai, Mildai, Valdui, Petrui ir Romai, už gražų suėjimą ir atlikėjus – Aušrinę ir Gintautą. Ačiū, kad nereikėjo žiūrėti ir klausytis iki gyvo įsiėdusių „pigių“ ir „išpūstų“ menamų šalies žvaigždžių, kurios užgožę TV ekranus ir be kurių kažkodėl esą negali išgyventi net ir kai kurie mūsų renginiai. Ačiū, kad radote mielų perliukų savam krašte, kurių dainų žodžiuose sudėti mums pažįstamų girių ošimai, sielų šnabždėjimai…

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje