Skip to content

Pokalbis Danguje

MI informacija

Po visoms dvasioms privalomų dangaus ritualų Broniaus ir Petro sielos ilsėjosi. Bronius domėjosi nauju elgesio artimoj aplinkoj įstatymu, o Petras šį kartą nutarė apžiūrėti savo kapą naujose miesto kapinėse.

– Žiūrėk, Broniau, kas daros. Ko jie ten prie mano kapo susirinko. Tiek žmonių, štai Marytė, vai, kaip pasenus, vaikai ūgtelėję, ir anūkas stovi, kaimynai, giminės… Ko jiems ten reikia?

– Tavo gi metinės, Petrai, ar jau pamiršai, kad prieš metus palikai kūną, – tarė Bronius, gėdydamas kolegą už tokią trumpą atmintį.

– Jau metai… Kaip greit laikas eina…

– Danguj laiko nėra, – samprotavo Bronius, – tai ten, žemėj, žmonės dienas ir metus skaičiuoja.

– Žiūrėk, kunigas kažką kalba, gal man ką nors sako. Kažin, ar Viešpats girdi?

– Viešpats viską girdi, netgi mudviejų pokalbį. Tavo žmona ašaroja, vaikai skruostus šluosto, mylėjo jie tave, – situaciją komentavo Bronius, – nors tu kartais pasileidęs buvai.

– Visko buvo, bet ir gero nemaža. Povilui nelaimėj padėjau, su draugais, artimaisiais nesipykau, darbą mėgau, net medalį gavau, matai, kiek žmonių prie kapo susirinko. Geras žmogus buvau, nesakyk… Bet ko jie taip greitai skirstosi? Nė vienas nekalbėjo, neprisiminė, gero žodžio nepasakė, kur jie eina?

– Valgyt, – paaiškino Bronius, – atminimo pietų. Kunigas tarstels, primins, ko jie čia susirinko, visi persižegnos ir amen. Pavalgys, užgers po stiklelį, sės į mašinas ir alia ulių. Dabar mažai kas kalba tokiais atvejais. Gal žodžių nebeturi, gal neturi ką pasakyti, kiti bijo išsišokti. Sakys, va, šitas šnekėjo ne taip, kaip reikia, o tas visai nusišnekėjo.

Pravirko Petras, kad niekas jam atminti gero žodžio nepasakė.

– Neverk, Petrai, – tarė Bronius, – dabar tokie laikai. Visi skuba, visi svetimi kits kitam. Pasimelskime už juos.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here