Ar jūs leidote sau kada nors pasėdėti valandėlę kitą bažnyčioje ir tiesiog žiūrėti į kokį nors nemažos apimties vitražą? Jei ne, būtinai tai padarykite. Nors žmonės nelinkę tikėti stebuklais, tačiau būtent tą akimirką jūs pirmiausia pamatysite, o paskui visa savo esybe išgyvensite stebuklą. Tas jausmas kaskart bus kitoks. Kame paslaptis? Vitražas, žmogaus ir gamtos kūrinys, yra lyg gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas. O stebuklus „išgauna“ ir vitražui gyvybės bei judėjimo pojūtį suteikia profesionalus meistras, kuriam padeda ir saulė, ir praplaukiantys debesys. Vienas tokių meistrų, kuriantis net ir analogų pasaulyje neturinčius erdvinius (kabančius) didžiulius (8 m dydžio) vitražus –  mūsų žemių vaikas Vaižgantas ČERNIAUSKAS.

Smagi ir paini priešistorė

Kad istorija apie Vaižgantą dienos šviesą išvydo būtent dabar, jubiliejiniais Ignalinos ir Paringio bažnyčios atgimimo metais, matyt, atsakingas pats Aukščiausiasis, vedžiojęs mus aplinkkeliais ir atvedęs į šiandieną. Nežinau, kaip jūs, bet aš, sutikusi žmogų, visada pagalvoju, kodėl man reikėjo jį sutikti? Ko aš turiu išmokti iš jo ar ko turiu jį išmokyti? Ilgai galvojau, kodėl  man 2011-ųjų rugsėjį reikėjo susipažinti su vilniečiu Vaižgantu? O štai sėdėdama Mielagėnų parapijos klebonijoje pas kun. Marijoną Savicką, supratau. Pasirodo, mus visus į vieną vietą vedė Paringio bažnyčia, nes jau tada, turbūt, buvo suplanuota, kad ji atgims.

Su Vaižgantu susipažinau per savo brolį, mat tuomet jie buvo kolegos, dirbę Vilniaus arkivyskupijos kurijai priklausančiame Amatų centre restauratoriais. Tada man vitražų meistras buvo parengęs užduotį, kurią prašė atlikti. Besišnekučiuodami  apie reiklaus išsikalbėjome, ir sužinojau, kad Vaižganto šaknys siekia Ignaliną, kur buvo gimęs ir augęs jo tėvas, o štai jis pats – vienas iš Sibire užgimusių Černiauskovaikų. Laikui bėgant vis kirbėjo mintis – iš kokios gi konkrečios vietovės kilę Vaižganto tėvai – juk krašto istorijai tai labai svarbu.

Į mano klausimą atsakė kun. Marijonas, kai  pradėjo pasakoti apie keistą sutapimą, įvykusį ieškant Paringio bažnyčiai vitražų meistro. Klausantis istorijos, abu kartu su kunigu ištarėme vitražų meistro vardą Vaižgantas… Taigi, kun. Marijonas Paringyje susitikęs su Vaižgantu išsiaiškino, kad Paringys – Vaižganto jaunystės parapija. Meistras apsidžiaugė, galįs prisidėti prie Rytų Aukštaitijos šventvietės atgaivinimo ir ne tik sukūrė bei pagamino du vitražus, bet dar dovanų skyrė 6000 Lt (1738 Eur). Pasak kun. Marijono, Vaižganto tėvas kilęs iš Reketiškės kaimo (Mielgėnų sen.), o mama – iš kaimyninių Švenčionėlių. Argi ne smagūs tie gyvenimo aplinkkeliai?..

Vitražų meistro darbai

Galėtum pervažiuoti Lietuvą skersai ir išilgai, ir visur atrastum vitražų meistro Vaižganto darbų. Jų gausu ne tik bažnyčiose, mėgstančiųjų vitražus namuose, bet ir… Seimo rūmuose.Ten Žalgirio mūšį vaizduojantis vitražas – taip pat sukurtas Vaižganto ir jo komandos.  Vienas įspūdingiausių erdvinių (kabančiųjų) vitražų yra Utenos bažnyčioje. Turbūt sunku įsivaizduoti spindintį ir besikeičiančiomis spalvomis žaižaruojantį aštuonių metrų dydžio Kristaus atvaizdą, o šalia jo – tokius pačius angelus, Dievo akį… Žodžiais nenusakomas jausmas, žvelgiant į žmogaus ir Dievo kūrinį.

Dar prieš tai meistras su komanda, kurioje yra ir jo paties sūnus Rimantas, sukūrė ir vidiškiečiams šv. Agotos ir šv. Brunono atvaizdus vitražuose. Tuo metu Vidiškių parapijoje dirbęs kun. Eigantas Rudokas, kaip jis pats sakė, būtent pas Vaižgantą, kaip vieną iš geriausių meistrų, užsakęs šiuos vitražus. Na, o pernai du Vaižganto vitražai (Mergelės Marijos ir Kristaus) papuošė iš garsiąją Paringio bažnyčią.

Kaip aktorius tapo meistru

Nors šiuo metu Vaižgantas tebedirba Ekonomo tarnybai priklausančiame Amatų centre vitražininku restauratoriumi, gyvenimo kelias nebuvo lengvas…

Kaip jau minėjau, Vaižgantas gimė Sibire, Irkutsko srityje, Kutuliko kaime. Iki tremties jo tėvai gyveno Ignalinoje, todėl grįžti atgal į tą patį rajoną negalėjo. Tad po tremties apsigyveno Švenčionėliuose. Vaižganto tėvas buvo puikus baldžius, o mama – kūrybinga siuvėja. Besimokydamas  pirmoje klasėje,Vaižgantas jau atskleidė pedagogams savo talentą – piešti šaržus ir už tai gavo liniuote per pirštus. Tačiau netrukus iš Švenčionėlių vidurinės buvo perkeltas į Švenčionėlių mokyklą-internatą.Nes 1962 m. paskendo jo tėtis, o mamai vienai auginti tris sūnus buvo per sunku.Stiprus pedagogų kolektyvas mokykloje-internete tuo laikmečiu sugebėjo išugdyti ne vieną žymų žmogų.

Bet kas keisčiausia – Vaižganto artimieji ir mokytojai nerimavę, kad šis pasuks kunigo keliu, net nenumano, kaip vis tik arti tiesos buvo. Ir nors jaunuolis stojo į aktorinį, bet galiausia pateko į… Dailės kombinatą.

O čia būtinai turiu jums pateikti Vaižganto pasakojimą – interviu su žurnalistu Algiu Jakštu:

„Mane pradėjo įtikinėti, kad stočiau į aktorinį. Nors dailės mokytoja Gudmonaitė ir sakė, kad mano kelias su teptuku ir pieštuku, bet visgi paklusau daugumos nuomonei ir pabandžiau stoti į aktorinį. Žinoma, neįstojau ir atsidūriau kariuomenėje Šiaurėje. Kadangi buvau gimęs Sibire, šalčių nebijojau, o praėjus internato gyvenimą ir drausmę, armijos sunkumai nebaugino. Nors dar vidurinėje rašiau eiles, bet kariuomenėje jų atsirado dar daugiau. Dalis per gyvenimą parašytų eilėraščių sugulė į nedidelę knygutę „Gyvenimas toks, koks yra“. Beje, kalbant apie kunigystę, visi ją pranašavo man, o ne Ričardui, nes aš buvau „klapčiukas“, patarnaudavau Mišiose ne tik Švenčionėlių bažnyčioje pas kunigą disidentą Bronių Laurinavičių, bet ir Mielagėnuose pas kun.Vincentą Miškinį, daug metų važinėjau į Ignaliną pas kun. Igną Jakutį, į Daugėliškį, pas kun.Kazimierą Žemėną. Tad man pranašavo kunigystę, o kai stojau į aktorinį, manęs klausia: „Tu nuo ko?“ O aš gi: „Nuo nieko“. Taip ir baigėsi aktorinė karjera. Grįžęs pradėjau dirbti Dailės kombinate. Iš pradžių dirbau medžio ceche, po to pradėjau kurti mozaiką, o vitražas man tuomet atrodė nepasiekiamas, svajonių viršūnė. Ten dirbo supermeistrai. Matyt, pamatė, kad šį tą galiu, ir pakvietė ateiti į vitražą. Taip ir dirbu su vitražu jau daugiau nei trisdešimt metų“.

Vitražo gamybos technologija

Kaip gimsta šimtmečius gyvuojantys meno kūriniai? Pirmiausia, ką Vaižgantas pabrėžė, kalbėdamas apie savo amatą – tai kantrybė. „Jei neturėsi kantrybės – nieko nebus. Mes dirbame komandoje. Turėjau ne vieną mokinį, tačiau labai daug pabėgo, nes neužteko jiems kantrybės. Tiesa, reikia pasakyti, kad vitražus kuria iš esmės du žmonės: dailininkas, kuris pateikia eskizą, ir gamybos meistras, kuris visa tai įkūnija. Taip, šiuolaikinės technologijos palengvina darbą, bet vitražo gamybos principai lieka tie patys, kaip prieš šimtą metų. Vitražus taip pat reikia kartas nuo karto restauruoti, nes švinas sudūla per šimtą metų, o stiklai išlieka nepakitę. Dabar, kai alavuojame vitražus, jie išstovės daug ilgiau“, – pasakojo Vaižgantas.

Vienas pagrindinių dailininkų, su kuriuo du dešimtmečius dirbo Vaižgantas – prof. Kazys Morkūnas. Vaižgantas preciziškai sumontuoja stiklo gabalus pagal K. Morkūno eskizus. Taigi, jo dėka gimsta paskutinio darbo etapo rezultatas – jau baigtas vitražas, kuris pagauna nuo saulės ar debesų nusileidžiančią šviesą ir perkeičia ją taip, kad žiūrinčiajam kvapą gniaužia. Vaižganto darbas dar ir tuo unikalus, kad jis vienintelis Lietuvoje sudėtingo piešinio didelius erdvinius vitražus montuoja be išorinio karkaso, panaudodamas tvirtą vidinį karkasą. Toks milžiniškas stiklo ažūras kabo ore, stebindamas ne tik eilinius žiūrėtojus, bet ir specialistus.

Kiekvienam kūrėjui malonu tai, kad jo darbai džiugina ir džiugins žmoniją net ir tada, kai kūrėjo jau nebebus tarp mūsų. Tačiau, kada, jei ne dabar, laikas didžiuotis kūrėju, pagerbti jį, parodyti jam dėmesį ir padėkoti…

Autorės ir Vaižganto Černiausko asmeninės nuotr.