Skip to content

Igno ir Linos linkėjimai Ignalinai

MI informacija

Šiems Ignalinos jubiliejiniams metams laikraštyje jau skirta fotorubrika „Keičias miesto margas rūbas“. Šiandien atveriame duris dar vienam jubiliejiniam, šįkart rašinių, ciklui „Igno ir Linos linkėjimai Ignalinai“. Ieškosime Ignų ir Linų ir stengsimės kiekvieną penktadienį įdėti jų sveikinimus ir linkėjimus miestui, kuris vadinamas jų vardais. Beje, Ignus ir Linas kviečiame atsiliepti ir pačius, ir savo linkėjimus su portretine nuotrauka atsiųsti į redakciją bet kuriuo mūsų el. pašto adresu. Arba atnešti į redakciją, atsiųsti paprastu laišku. Gražiausių, prasmingiausių trijų teksto autorių metų pabaigoje lauks redakcijos, o gal ir rajono savivaldybės, dovanos.

Palinkėjimuose gali atsispindėti Jūsų jausmai miestui, vizijos, kokį miestą matote, norite matyti ateityje, kokį norite palikti savo vaikams. Ignų ir Linų amžius neribojamas. Pirmiausia laukiame ignaliniečių laiškų, tačiau spausdinsime ir gyvenančių kitose rajono seniūnijose Ignų ir Linų laiškus. Gražių minčių!

Kadangi redakcija turi savo Liną, tai šį ciklą nuo jos ir pradedame.

Redakcija

Lina RAGINYTĖ

Esu gimusi ir augusi Ignalinoje. Pasižvalgius svetur, čia pasilikau ir tebedirbu laikraščio

„Mūsų Ignalina“ redakcijoje. Turbūt pirmą kartą rimtai tik dabar susimąsčiau apie savo vardą. Sužaidė likimas. Lygiai prieš 40 metų, 1976-ųjų gruodį,  naujai užgimusios mergaitės ambulatorinėje kortelėje puikavosi vardas… Laura Raginytė. Namiškiai taip mane vadino daugiau nei dvi savaites. Kol vieną dieną teta neatvertė ant spintelės gulinčio gimimo liudijimo. Tuo metu paaiškėjo, kad aš ne Laura, o… Lina. Istorija buvo tokia. Mano močiutė tuo  metu dirbo rajono Vykdomajame komitete, tame pačiame pastate buvo registruojami ir naujieji žmogučiai. Taigi, močiutė, pasitarusi su kolegėmis ir draugėmis, nusprendė, kad Lina kur kas tinkamesnis vardas ir taip įregistravo. Kazitiškio bažnyčioje mane krikštijęs kunigas Jonas Kardelis paliko vieną vardą, naujo nesuteikė.

Už gimtąją Ignaliną esu jaunesnė 110 metų, bet mudvi abi vėl kartu švenčiam jubiliejinius metus. Kiekvienąkart į Ignaliną žiūriu vis kitaip, kiekvienąkart ji man tampa vis brangesne. Kai esi vos perkopęs paauglystės slenkstį, taškaisi į visas puses, esi pasirengęs užkariauti visą pasaulį ir tau atrodo, kad tas pasaulis be tavęs yra niekas. O bėgant metams vis labiau pradedi suvokti, net nesuvokti, o fiziškai jausti, kad tai tu esi niekas be gimtosios žemės. Ji ir visa, kas su ja susiję: medžiai, vandenys, kalnai, net jos žmonės – maitina ir augina tave, ugdo kaip asmenybę – jos ir Dievo bendrą kūrinį. Ignalina yra ypatinga tuo, kad ji išugdė daugybę puikių, protingų, atsakingų, darbščių žmonių. Jie išsibarstę po visą pasaulį, bet niekada neužmiršta jos. Tačiau patys stipriausi jos vaikai yra likę čia, Ignalinoje. Galbūt kažko netekę ar kažką paaukoję vardan sunkesnio gyvenimo ir išlikimo, bet čia, gimtajame miestelyje. Manau, visada pravartu prisiminti: kuo dygliuotesnis žmogaus gyvenimo kelias – tuo tyresnė jo širdis, tuo ji sklidinesnė meilės ir savo artimam, ir savo gimtam miestui.

Jubiliejaus proga gimtajam miestui linkiu kasmet tapti vis jaunesniu „širdimi ir mintimis“. Stipriausiems jos vaikams linkiu atsigręžti vieniems į kitus ir suvienyti jėgas, mintis, gebėjimus. Išplėsti saugos ratą, apibrėžtą tik aplink namus ir šeimą, iki rato, apimančio visą Ignaliną, idant kiekvienas iš mūsų jaustųsi saugus, reikalingas, svarbus, o tuo pačiu galintis laisvai kurti. Kurti savo šeimos ir savo gimtojo miesto ateitį. Juk, kaip sakė E. M. Remarkas, gražiausias pasaulio miestas tas, kuriame žmogus yra laimingas. Kurkime laimingą laimingų žmonių miestą, vizijas paverskime realybe, nepamirškime, kad dėl to verta svajoti, dirbti, aukotis, siekti ir laukti.

Ilgiausių metų, miela Ignalina!

 

 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *