Skip to content

Gyvenimo saulėlydį žmonės pasitinka tarp žmonių ir su Dievu

Lina RAGINYTĖ

Nelauki – o ji vis tiek ateina. Pabėgti ir pasislėpti nuo jos taip pat negali. Ir turbūt liūdniausia būna tada, kai būdamas sąmoningas ir visą gyvenimą savarankiškai priiminėjęs sprendimus,staiga tampi visiškai priklausomas nuo kitų. Tokia jau ji, ta senatvė… Apie vienišų žmonių senatvę kalbamės su Mielagėnų palamintojo J. Matulaičio parapinių senelių globos namų įkūrėju ir direktoriumi kun. Marijonu Savicku.

Globos namų šaknys siekia 1851-uosius

1851 m. vyskupo vizitacijos raštuose buvo paminėta, kad Mielagėnų špitolėje gyveno bažnyčios išlaikomi seneliai. Vienas tokių –Bagdonas iš Krikonių kaimo, Apyvala ir dar keli žmonės. Kitoj špitolėspusėje gyveno zakristijonas ir vargonininkas. Akivaizdu, kad senelių globos namų šaknys siekia 1851-uosius. Ta pati špitolė kažkada buvo nusavinta, o dabar ir vėl sugrįžo į parapijos rankas. Ji prijungta prie bendro Globos namų pastatų komplekso ir laukia „atgimimo“.

„Pradėjus galvoti apie senelių globos namų steigimą, nebuvo bandyta „prisirišti“ prie šio fakto. Tiesiog taip jau sutapo, bet nepaneigsi to, kad taip turėjo būti, taip suplanuota iš aukščiau.Aš pats kilęs iš Anykščių, kai mano mama pasiligojo, atsivežiau ją čia. Buvo labai sunku žiūrėti į jos ilgesyje paskendusias akis. Ji nieko nepažinojo, pati viena skendėjo prisiminimuose. Žiūrint į ją, kilo mintis, kad būtų labai smagu jaiturėti kažkokių artimų žmonių, bendraamžių. Labai blogai, kai žmogus senatvėje yra išraunamas su šaknimis iš savo krašto.Kai atvažiuodavo giminės iš mūsų krašto ir papasakodavo kokių naujienų – ji savaitei atsigaudavo ir gyvendavo tomis žiniomis, lyg pati būtų pabuvojusi ten. Bet tuo metu nieko gero nesugalvojau…“, – pasakoja kun. Marijonas.

Vokiečiams rūpime labiau

2017-ųjų gruodį sukaks dvidešimt metų, kaip mūsų krašto vieniši žmonės turi namus. Ir dėl to turime būti dėkingi vokiečiams. Prieš 19 metų kun. Marijonui dirbant Švenčionyse ir aptarnaujant Mielagėnų parapiją, jį aplankė grupelė vokiečių, tuo metu dirbusių Zarasuose ir Visagine. Vienas jų, Antonas – lankydavosi Švenčionėliuose pas vėliau jo žmona tapusią Zitą S.  Šie žmonės pasiūlė kun. Marijonui paremti ar steigti vaikų ar senelių globos namus. Kunigas neturėjo ką apsiūlyti Švenčionyse, tačiau turėjo buvusio vaikų darželio pastatą Mielagėnuose, grąžintą bažnyčiai už nusavintą špitolę.

„Regis, 1996 m. kovo 26 d. atvyko vokiečiai į Mielagėnus. Tuo metu buvo 15 laipsnių šalčio, sniego kalnai ir dar pūgos didžiulės. Svečiai pirmiausia norėjo aplankyti karių kapus beivienišas močiutes ir pasidomėti, ar bent kas nors važiuotų į globos namus, jei tokie būtų.Vokiečiai labai dvejojo.Bet kai aš juos pervedžiau per senąsias pirkias, dvejonių nebeliko ir jie vis kartojo, kad žmonės čia gyvena nežmoniškomis sąlygomis. Vienoje pirkioje radome šaltyje basą, purvinomis kojomis, vos judantį senolį. Kitoje – močiutę, gyvenančią su vištomis, vos bepajudančią, kuri iškart pradėjo raudoti: „Kam Dievas mane paliko ligotą, o sveiką seserį pasiėmė? Veskit mane, vaikai, atavaran ir nutapykit. Nebegaliu“.

Priblokšti ir šokiruoti jie iškart skyrė 4000 markių projektui, kad iš senojo vaikų darželio pastato būtų rekonstruoti senelių namai. 1997-ųjų gruodį įžengė pirmieji gyventojai. Pradžia buvo nuo 13 žmonių… Šiandien čia gyvena apie 70 žmonių, betpo neseniai vykusio dar vieno modernizacijos projekto, yra 6 vietos laisvos“, – primena kun. Marijonas.

Smerkti ar pateisinti

Senatvė būna graži, kai senu žmogumi yra kam pasirūpinti, kai jam nestinga šilumos, atjautos, meilės. O ką daryti, jei esi vienišas ir ligotas, jeigu šalia nėra artimo. Dažniausia vienišas žmogus psichologiškai tam ruošiasi iš anksto, nes jis suvokia, kad tokia yra laisvos ir nepriklausomos jaunystės kaina. Daug sunkiau tiems, kurie viską planavo kitaip… Neturintiems artimųjų, galinčių dieną naktį slaugyti senatvės ir ligos pakirstuosius, tenka pasikliauti vieninteliu prieglobsčiu –senelių namais. Ir tai tikrai nėra blogiausia išeitis. Tik pas mus dar į šiuos namus žvelgiama su baime, nuoskauda ir nepasitikėjimu. Aplinkiniai dažnai pasmerkia vaikus, šeimos narius, kurie ryžtasi savo tėvus ar artimus žmones apgyvendinti šiuose namuose. Bet tik dėl to, kad nei vienas nepabando patekti į kito žmogaus, jo šeimos padėtį. Kai anksčiau žmonės gyveno savotiškomis bendruomenėmis: tėvai, seneliai, vaikai, anūkai, tetos ir dėdės vienoje pirkioje, tada buvo kur kas lengviau pasirūpinti vieni kitais. Dabar kokiame nors butuke nuo ankstaus ryto iki vakaro dirbantiems vaikams nėra jokių galimybių pasirūpinti tėvais. Išeiti iš darbo? O kaip gyventi? Kaip tada pasirūpinti savo vaikais? Tikrai nedera smerkti vaikų, priekaištauti… Galiausiai – dar reikėtų gerai pagalvoti, ar negeriau tiems tėvams su savo bendraamžiais leisti laiką, nei maišytis po kojomis nuolat skubantiems ir niekur nespėjantiems vaikams.

Kiekviena akimirka – Dievo akivaizdoje

Modernizuotuose Mielagėnų globos namuose dar nespėjo išgaruoti dažų kvapas. Visur gražu, švaru blizga. Nauji namai pasipuošė ir naujais kūriniais. Čia atkeliavo ir du nauji vitražai, kurie buvo skirti Paringio bažnyčiai, tačiau naujajam kunigui atsisakius juos priimti, rado vietą Mielagėnuose. Vienas jų, vaizduojantis Palaimintąjį Jurgį Matulaitį – globos namų koplytėlėje. Šis vitražas ypatingas tuo, kad iš kurios pusės bežiūrėtum, visada atrodo, jog viraže pavaizduotojo akys seka tave. Keistas jausmas. Kitas vitražas – vaizduojantis šv. Kazimierą, puikuojasi pietų salėje, kur globos namų gyventojai valgo. Nemažai nuostabos kelia ir bažnyčioje virš altoriaus esantis 10 m dydžio vitražas. Norint jį pamatyti, reikia pakelti akis aukštyn. Deja, bažnyčioje nuoširdžiai tikintis retas, kuris drįsta taip pasielgti. Ir nors kunigas džiaugiasi, kai žmonės nepastebi to vitražo, nes esą jis neiškrenta iš konteksto, tačiau giliai širdyje jis supranta, kokie žmonės lankosi bažnyčioje.

Pasidomėjus, kodėl  seneliai neturi savo prieskonių daržo, kun. Marijonas keistai nusišypsojo. „Iš pradžių bandėme viską. Turėjome ir darželių. Bet tie darželiai visada gulė tik ant darbuotojų pečių. Senoliai iki tol, kol jie pajėgūs patys dirbti darbus,  iš paskutinių jėgų stengiasi gyventi savarankiškai savo namuose. Čia juos atgina negalėjimas pasirūpini savimi. Tačiau jiems čia gausu kitokios veikos, atitinkančios jų galimybes. Vyksta įvairios šventės, renginiai, koncertai. Kasdien laikomos šv. Mišios. Seneliai daugiau laiko gali skirti dvasiniams reikalams, naujiems atradimams, ko anksčiau gal net ir nedarydavo. Malda ir tikėjimas žmogui padeda visose situacijose“, – įsitikinęs kun. Marijonas.

Šviesi ateitis

Šiandien seneliais rūpinasi 20 darbuotojų. Įmonė iš dalies finansuojama rajono savivaldybės. Vienas jų – kun. Marijonas – dirba be atlygio. Kiti  – nors ir dirbdami už labai kuklius atlyginimus, stengiasi iš paskutiniųjų. Netikite? Taip nebūna? Šitie žmonės, kaip niekas kitas žino, kas yra senatvė. Ir nė vienas iš jų, net ir turintis savo vaikų, anūkų, nė sekundei negali būti garantuotas, kad iš darbuotojo netaps gyventoju. O kokias tradicijas ir tvarką dabar įves pats – tokiomis ir tenkinsis. Tad dėmesys ir pagarba senam ir ligotam – globos namų darbuotojų prioritetas.

Viešėdama Mielagėnuose turėjau progos paskanauti maisto, kurį valgo globos namų gyventojai, darbuotojai. Nežinau, ar magiškai veikė aplinka, ar į barmeną įsikūnijęs ūkio dalies vadovas ponas Robertas, bet pietūs buvo tikrai skanūs ir net per daug sotūs. Kažin, ar savo namuose gyvenantys seneliai kasdien valgo šiltą maistą, daržoves, mėsytę, sriubą?

Svarbu aplinka, atmosfera, maistas, bet svarbu ir sveikatos priežiūra. Šiuo metu beveik visi, išskyrus vieną, Mielagėnų globos namų gyventojai gydosi UAB „Ignalinos visuomenės centras“. Tačiau kun. Marijonas, labai rūpindamasis savais gyventojais, vis dažniau prisimena tuos laikus, kai visi seneliai priklausė savivaldybės gydymo įstaigai, Mielagėnų ambulatorijai, o ne privatininkams. Mat čia pat, tame pačiame kieme, įsikūrusioje ambulatorijoje galima ne tik išrašyti reikiamų vaistų, bet ir akimirksniu atlikti būtiniausius tyrimus. Gal ir teisinga būtų pirmiausia daryti viską, kad tik senoliams būtų geriau. Kita vertus, atkristų didžiulis krūvis ir būtų palengvinimas globos namuose dirbančiai slaugytojai, kuri kankinasi ir su pacientais, ir be jų, bėgiodama tarp ambulatorijos ir globos namų.

Dievo palaimos, sveikatos ir ilgiausių metų Mielgėnų globos namų seneliams, darbuotojams ir kun. Marijonui!

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje