„Visuomenės požiūrį“ ir madas žmonėms primeta žiniasklaida. Kažkas taip sugalvojo – gražiai įvilko idėją, o pasigavę žurnalistai visais įmanomais būdais apie tai skelbia, esą turi būti taip ir ne kitaip, gražu tas, o ne anas, teisinga taip ir ne kitaip. Vertinu žmones, kurie sugeba atsijoti, kas jiems priimtina, o ne kas peršama jėga. Nerasi nė vieno žinomesnio internetinio portalo ar žurnalo, kuriame nebūtų aiškinama, kokia turėtų būti moteris. Išsamiai aprašoma, kokios šukuosenos turi būti, koks makiažas, kiek sluoksnių blakstienų reikia, kokie drabužiai, kaip atmesti galvą, koją, kaip laikyti rankas ir taip be pabaigos. Atrodo, jog moteris – besmegenis robotas, veikiantis pagal nuolat koreguojamą instrukciją. O jos egzistencijos tikslas – aklai pataikauti vyrams. Jei nesilaikai instrukcijos, esi brokuota, niekam nereikalinga prekė, nebetinkama net ir antriniam naudojimui. O juk taip norėtųsi būti tokiam, koks esi sukurtas Dievo – be instrukcijų, ir galėti gyventi žmonių bendruomenėje, kaip lygiavertis narys. Su kokiomis mintimis  Kovo 8-ąją, Moterų dieną, pasitinka kitokios, vyrams nepriimtinos, moterys?

Netikėtas susitikimas

Prislėgta liūdnų minčių einu iš Dūkšto senelių globos namų. Sopa dūšią, pasikalbėjus su senoliais apie jų jaunystę, didvyriškus užmojus, planus. Akyse tebestovi raukšlių išvagoti veidai ir kažin kokio gilumo ilgesingos jų pačių akys… Einu pas kunigą Sigitą Grigą. Jo neradus, ketinu grįžti atgal, tačiau mane pasitinka jo kaimynė, kažkur kažkada matyta moteris. Pakviečia arbatos ir… pokalbio metu suprantu, jog ji nėra toji, pagal instrukcijas gyvenanti, moteris. Mano pašnekovė – trijų vaikų mama Jūratė Rudokienė. Ir nors moteris labai nenorėjo savo, kaip ji pati sako, netikusio požiūrio, viešinti, – įkalbėjau. Mano manymu, yra ko pasimokyti mums iš šios moters.

Gyvenimo audros

„Šeima man – prioritetas. Visą gyvenimą svajojau apie gražią, darnią šeimą. Pradėjusi pildytis svajonė, sugriuvo į šipulius. Prieš keletą metų supratau vieną dalyką – aš nemoku būti gera žmona ir nesu turtinga, kad galėčiau turėti vyrą“, – kaip kirviu nukerta 42-ejų Jūratė.

Drauge su buvusiu vyru jie gyveno Kaniūkuose. Šeimoje gimė trys atžalos. Energingos ir atkaklios moters namuose gyvenimas kunkuliavo visu greičiu. Moteris stengėsi gyventi taip, kad jiems nieko netrūktų ir jie nebūtų prastesni už kitus. Bėgo, lėkė – kol vieną dieną pamatė, kad viso to reikia tik jai vienai ir jos vaikams. „Žmonės yra linkę kalbėti, apkalbėti, teisti, suvedžioti, o paskui mėgautis. Niekada į jokias kalbas nekreipiau dėmesio. Tai buvau pasakiusi ir vyrui. Tačiau pridūriau – kol nepamatys mano akys… O jos pamatė“, – prisiminus ašaras braukia pašnekovė.

Naujas gyvenimas

„Labai greitai įvyko skyrybos. Pardaviau namą, kurio man labai buvo gaila ir nusipirkau trijų kambarių butą. Pirkdama butą, iškart planavau, kaip padaryti, kad jis taptų panašiu į namą. Ir padariau. Aš jį visą pati perprojektavau. Buto balkonas išeina į ežerą ir į bažnyčią. Vakare, kai žiūri į apšviestą bažnyčią ir ežerą, vaizdas – pasakiškas. Regis, žiūrėdama pasikrauni jėgų. Taigi, įėjimas į namo butą padarytas iš balkono, o buvusios lauko durys iš laiptinės – užmūrytos visai. Kai nusipirkau butą, supratau, kad reikia kažką galvoti rimtai, kaip iš trijų kambarių pasidaryti keturis. Kodėl? Aš auginu dvi dukras – kambarys joms, dar turiu sūnų – kambarys ir jam, reikia pačiai kažkur prisiglausti – jau trečias, o juk kažkur visų mūsų svečius ar draugus priimti reikia – vadinasi reikia ketvirto. Taigi, pasamdžiau kelis vyrus, kurie išardė kai kurias sienas, kur reikia padarė pertvaras, dar paaukojome buvusį prieškambarį ir pavertėme jį į virtuvę. Dabar kiekvienas turime savo erdvę. Žinoma, visa tai oficialiai įregistravome, gavome leidimus ir vis kita“, – rodo ir pasakoja Jūratė.

Skamba žaviai, atrodo taip pat viskas gražiai, tačiau kai pagalvoji, kad tai padarė viena pati moteris – negali patikėti. Iš kur tiek entuziazmo ir … lėšų. Juk visur supirkti ir gražūs baldai. Tai neatsiranda iš niekur. Juolab, kad Jūratė, bent jau šiuo metu, yra bedarbė. Anksčiau ji dirbo Dūkšto seniūnijoje socialine darbuotoja rizikos šeimoms.

Super mama

Jūratė juokauja, kad jos vaikai ją laiko super mama. „Labai džiaugiuosi, kad mane vaikai vertina. Aš juos myliu ir jie yra visas mano gyvenimas. Viską darau dėl jų. Galbūt todėl kartais mano pačios gebėjimai pralenkia mane pačią. Kai mums skiriantis su vyru, mokykloje buvo prasidėję patyčios mano vaikų atžvilgiu, aš nėjau draskytis, rėkauti ir kažin ko reikalauti, kaip kad daro daugelis tėvų. Aš pasiėmiau visus tris vaikus ir iš Dūkšto mokyklos juos pervedžiau į Visagino „Verdenės“ gimnaziją. Jiems ten nė kiek ne blogiau. Aš esu labai dėkinga Dievui už savo vaikus. Esu laiminga, kad jie labai supratingi, geri, neprobleminiai ir darbštūs. Pernai gavau dovanų puoduką, ant kurio užrašyta – Super Mama. Man tai labai labai svarbu. Kartą man dukra sako: „Mama, tu nesijaudink, kad mes neturim tėčio. Tu mums esi ir tėtis, ir mama. Su tavim darom viską, ką daro ir tėčiai, ir mamos. Su tavim apie viską galim pasikalbėti: apie remontus, mašinas, keliones, apie pyragų kepimą ir apie madas“. Suspaudė širdį, bet kartu ir paglostė. Gerai pagalvojus, tai aš esu materialistė. Tokie yra mano vaikai. Mums svarbu, kad mes turėtume, ko norime. Mano vaikai žino, kad norint turėti, reikia dirbti. Ir nė vieno nereikia stumti prie darbo ir dėl to pyktis“, – teigia aštuoniolikmetės, šešiolikmečio ir dešimtmetės mama.

100 darbo dienų

Jūratė – bedarbė. Bet ji gyvena ne iš pašalpų. Ją maitina jos atkaklumas, darbštumas ir automobilis. Žiemos metu aš prižiūriu keletą senyvo amžiaus žmonių. Jiems padedu namų ruošoje, pavežu. Pas mus nėra ir laidojimo paslaugų kaime. Jomis, jei kam reikia, užsiimu aš. Mano automobilis didelis ir talpus, todėl aš ir čia galiu padėti. Na, mūsų su vaikais pagrindinis darbas prasideda pavasarį ir baigiasi rudeniop. Prasideda nuo sraigių, aš ir pati renku, ir superku sraiges. O paskui miško gėrybes. Daugiausia – mėlynes. Aš nebijau pasakyti, kad mus išlaiko miškas. Ne tik mano, bet ir kiti miestelio vaikai, kurie to nori, mokyklai pasiruošia patys. Prasidėjus uogų sezonui, dirbu su komandomis. Turiu tris-keturias brigadas. Ryte juos nuvežu į mišką, o sutartu laiku atvažiuoju į mišką pasiimti. Tada visi suneša uogas į mano punktą. Atsiskaitome. Aš jas perrūšiuoju. Gražiausias vežu į turgų Visagine savo klientams, o kitas – perdirbti. Tada sutvarkau buhalterinius dokumentus. Snūsteliu 4–5 val. ir vėl nauja diena tokiu pačiu tempu. Taip dirbame maždaug 100 dienų. Be jūrų, be koncertų ir be kitokių pramogų. Bet užsidirbame minimaliam pragyvenimui ir mokesčiams visam likusiam sezonui. Taip ir judam“, – atvirai pasakoja pašnekovė.

Moteriški reikaliukai

Jūratė – šauni mama ir šaunus tėtis viename, tačiau ji juk ir moteris. Paklausta, kaip gyvena ir jaučiasi joje slypinti moteris, pašnekovė prigesta ir susigūžia. „Niekaip. Negalvoju apie tai, kad pagal prigimtį esu moteris. Man nėra kada galvoti apie visokius niekučius ir lepinimąsi, todėl aš net nežinau, ar jie man patinka, ar tinka. Aš žinau, kad man reikia daug dirbti. Dar žinau, kad kitais metais vyresnėlė baigs mokyklą, stengsis kažkur studijuoti – vadinasi, reikės dar daugiau dirbti. Mano lepinimasis nėra kažkoks išskirtinis – kartą per mėnesį su vaikais suplanuojam, kur norim nuvažiuoti: į koncertą, į spektaklį. Štai tokios mūsų visų pramogos.

Ir apie vyrus bei jų dėmesį nėra kada svajoti. Pažiūrėkim realiai. Aš per galvą verčiuosi, kad galėčiau išlaikyti vaikus, o kaip dar išlaikyti vyrą? Turtų juk neturiu. Be to, jau kartą girdėjau, kad aš esu Niekas. Gerai pagalvojus, tai aš ir esu Niekas. Visi juk žmogaus vertę skaičiuoja pinigais. Kai neturi pinigų, negali pretenduoti į vyro pagarbą, meilę, supratingumą – nes esi Niekas. Pažvelkime kitaip – tarkim, vyras finansiškai apsirūpinęs, tvirtai stovi ant kojų. Tačiau toks vyras niekada nekvaršins sau galvos dėl moters su vaikais. Kam jam šitokia našta. Jis susiras jauną, modelinę blondinę be vaikų, na, blogiausiu atveju, su katinu, kurio išlaikymui tiek daug nereikia, ir laimingai sau gyvens… “, – svarsto Jūratė.

Įsiklausykime į mažų vaikų širdeles. Jos visada sako tiesą. Neteisia, neturi išankstinės nuomonės, nusistatymo, neveidmainiauja… Tokios yra ir Jūratės, ir visų kitų vaikų širdelės. Jos myli besąlygiškai ir nuoširdžiai. Džiaukimės tokia galimybe… O Jūratei norėčiau paprieštarauti dėl vyrų – jei kitas sutiktas vyras iš prigimties bus vyriškas, jam bus didžiulė garbė ir malonumas vadintis tavo vaikų tėčiu, juos auklėti, dėl jų dirbti, dėl jų leisti tuos pačius pinigus, nes tie vaikai – dalis tavęs. Žinoma, labai maža tikimybė sutikti žemėje tokį vyrą, bet, manau, jūsų nuostabi šeima tikrai to verta. Turiu ką pasakyti ir vyrams: „Jeigu jūs norite žinoti, ką iš tiesų galvoja moteris – o tai, beje, labai pavojinga – žiūrėkite į ją, bet nesiklausykite jos“.

Autorės nuotr.