Skip to content

Kaip maniškė atgaivino Kovo 8-ąją

MI informacija

Jaučiu, ne iš gero, oi, ne iš gero maniškė įsirašė į Moterų partiją. Ir taip jau nei pietų, nei vakarienės žmoniškos. Tik ir tegirdžiu: pasišildyk, pasidaryk pats – nenumirsi. Iš pradžių prieštaravau, o dabar nesiginčiju. Ji pro duris, traukiu ir aš pas Kisielių – kortom sumetam, stiklelį sudaužiam: ir laiką stumiam, ir dūšią palengvinam.

Susitinkam su pačiute po visko, vakare. Jei būna dar neatvėsusi, tai, žinoma, atskaito moralą už kvapelį. Įdomu, ar jos toj partijoj gerklyčių nesuvilgo? Juk tokių balsingų, kaip maniškė, ten – oi, ne viena.

O šiąnakt tai ji mane apstulbino:

– Mielasis, mūsų partija nutarė atgaivinti Kovo 8-osios tradicijas. Svarbiausia – šeima, tai nuo jos ir pradėkim. Tikrinsime, kaip vyrai mus gerbia, vaikščiosime po namus. Prašau, neapvilk: „Sutvarkyk butą, suruošk… Tolo nutolo jos balsiukas. Nepajutau, kaip užmigau.

Pabudau ryte: graužia gerklę, skelia galvą, o iš vakarykščio instruktažo nieko nelikę. Ir žmonos – nė kvapo, tik raštelis: „Lauk! Ruošk vaišes! Pasitik su nuotaika!“ Paskutinis žodis pabrauktas net tris kartus. Iššifruok, kad gudrus, nors pas ekstrasensą eik…

Lauk – kada, kur, kodėl, kiek, kam ir ko laukti?.. Nieko nesuprantu. Kitoj raštelio pusėj stambiom raidėm parašyta – „Kovo 8-oji“. Čia tai bent aišku, nors yra šiokių tokių niuansų – juk anksčiau tai laukdavo ji, o aš, kaip visi solidūs vyrai, švęsdavau šią dieną su moteriškėmis įstaigoje. Maniškė kantriai laukdavo namie, ir nieko, sulaukdavo.

Vaišės… Čia kažkas ne taip. Anksčiau viskas visada būdavo ant stalo… Iš ko ir kaip aš tas vaišes suruošiu? Ai, nesuksiu galvos, nueisiu į parduotuvę, o ten matysiu…

Pirmiausia nupirkau tulpių – raudonų raudonų, didelių didelių. Net pačiam smagu pasidarė. Metas pasirūpinti vaišėmis… Taa-a-aip… Užkandai tiks silkės. Mėsai neišlaidausiu, tiks ir kiaušinienė. Ją iškepti tai aš „specas“ – jau gerą pusmetį ją tik ir valgau. Dar nupirksiu tortą – kuo didesnį ir riebesnį, kad nesakytų, jog pašykštėjau.

Pasitik su nuotaika… Gražu, ar ne? Iš pradžių sunervina, o paskui reikalauja nuotaikos. Geriau pasikviesiu Kisielių su Balčium (aš jiems ir taip skolingas) – bus ir nuotaika, ir… kaip čia pasakius… va, ir fonas. Trys viename!

Na, o laukimas… neprailgo. Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai grįžo manoji. Koridorius net dūzgia nuo čiauškėjimo. Turbūt su kolegėmis, ne kitaip. Atidarė duris, bet į kambarį kažkodėl neina. Vis kažko krapštosi prie durų. O pas mus balius pačiame įkarštyje. Kisielius su Balčium jau girti girtutėliai. Kažką ant torto šakutėm braižo, o torto vidury nežinia kodėl silkės uodega įsmigusi. Kad ją kur!

Pamatęs tiek gražių poniučių, pasimečiau. Čiupau tulpes… Su kovo… kovo… O aštuntoji įstrigo gerklėje, nors tu ką. Tulpių žiedlapiai tik byra, byra…

Ėmiau raportuoti – laukėm!

– Oi, laukėm laukėm, mes poniučių laukėm! – man pritarė draugai.

– Vaišes suruošėm!

– Liuks vaišės! – ošė vyrai.

– Nuotaika gera! – pasakiau ir persijungiau į pykčio bangą.

– Tai ką, poniutės, kokią dar čia pasiutpolkę sugalvojot? Kodėl mane paskutinį revizuojat, ir dar po vidurnakčio, a?

Būtumėt matę, kaip išsitempė poniučių veidai!.. Toliau buvo, kaip ir kasmet…

(Tęsinys kitą Kovo 8-ąją) 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje