Skip to content

Nebijokime bendrauti, ištiesti vienas kitam ranką…

MI informacija

Esu ignalinietė. Mano vardas – Lina. Įdomu tai, kad mano vardas gali būti kildinamas iš daugelio kalbų, bet visos jo reikšmės man patinka, nes yra labai ypatingos. Šis vardas gali būti kildinamas iš lietuviško žodžio, reiškiančio augalo pavadinimą „linas“. Jis gali būti vedinys iš anglų kalbos, reiškiantis, „moteris iš ežero“. Arabų kalboje Linos vardas bus suprantamas kaip „iš palmės medžio, švelni“. Senovės graikams jis bus suprantamas kaip  „paguodos giesmė“. Škotams šis vardas reikš „krioklys“, o kiniečiams jis bus suprantamas kaip „miškas“. Kas gi nesipuikuotų tokiu vardu?

Tačiau mano močiutė Eleonora, sąmoningai man jį išrinkusi, suteikė jį būtent Ignalinos garbei. Kartais net pagalvoju, kad tai turbūt įtakojo ir mano pačios likimą. Juk didžioji dalis mano kartos žmonių išsivažinėję po įvairius pasaulio kampelius, o aš likau čia, Ignalinoje. Tačiau esu labai laiminga. Turiu nuostabiausią vyrą, šaunius vaikus ir dirbu mėgstamą darbą (turiu savo mini kirpimo saloną), kuriame bendrauju su daugeliu žmonių. Dar turiu įdomių pomėgių, bet apie tai turbūt papasakosiu kitą kartą.

Kadangi likau čia, Ignalinoje, jaučiu pareigą rūpintis Ignalina ir jos ateitimi. Kaip ir kiti ignaliniečiai, esu jos šeimininkė, todėl man tikrai rūpi čia gyvenantys žmonės, jų likimai ir Ignalinos ateitis. Stebiu žmones ir klausausi jų, todėl žinau, kad labiausia jie pasigenda nuoširdumo, žmogiškumo ir susikalbėjimo, iš ko vėliau išsirutulioja aibė įvairiausių problemų.

Todėl mielai Ignalinai ir jos žmonėms linkiu nebijoti bendrauti, nebijoti ištiesti pagalbos ranką, o svarbiausia – niekada nenuleisti rankų, netingėti ir nepasiduoti jokioms negandoms. Mes išliksime ir pakilsime tik tada, jei būsime vieningi. Esame įpratę pasmerkti, nuteisti, amžiams užpykti ir net ne už pačių klaidas, o už senelių, tėvų, kitų artimųjų… Nevalia taip lengvai išbraukti žmones, nurašyti juos. Parklupusiam visada reikia leisti tyliai atsitiesti, o jei jam nesiseka – taip pat tyliai privalu ištiesti jam savąją ranką. Išdrįskime pažinti vienas kitą – nes niekada nežinom, koks grožis slypi sutiktojo širdyje ir mintyse. Saugokime ir puoselėkime vienas kito dvasinį grožį, kad vėliau galėtume įausti jį į Ignalinos gyvybės juostą.

L. Raginytės nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *