Pradžios knygoje pasakojama istorija, kaip pirmieji žmonės Ieva ir Adomas paragavo uždraustojo vaisiaus ir „tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi: juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes“…  Iki šių dienų pri(e)juostė (nes prie kūno buvo tvirtinama juosta), dar kitaip vadinama kvartūgas, prikyštė, šiuršis, žiurstas – seniausia ir svarbi moterų kostiumo dalis.

Moterys ir merginos ją visur ir visada ryšėdavo, niekur be jos neišeidavo, kadangi ji saugojo sijoną nuo sutepimo bei dengė sijono užsegimą – „spragą“. Pagal prijuostę buvo sprendžiama apie moters padorumą (moterys, neryšinčios prijuosčių, buvo pašiepiamos net dainose – jos laikomos nepadoriomis, neprisidengusiomis), raštų ir spalvų deriniai bylojo apie darbštumą, mokėjimą austi, turtingumą bei grožio supratimą. Mokslo darbuose prijuostės aprašomos kaip liaudies kostiumo sudedamoji dalis, atliekanti funkcinę (paskirtis susijusi su fizine ir mistine apsauga), socialinę (aiškus skiriamasis ženklas, bylojantis apie socialinį statusą, nurodantis etninę tapatybę), etinę, estetinę (lemianti tradicinio liaudies kostiumo visumos harmoniją) funkcijas. Pavienės žinios apie prijuostę mus pasiekia iš XVII a. šaltinių. T. Lepneris aprašo prijuostes: „Jos „kartais būna iš prastos drobės, o kartais išsiuvinėtos, apnertos, spaustinio rašto ir nuaustos iš plonos drobės“. M. Pretorijus 1871 m. aprašė prijuostes, bendresniais bruožais nurodydamas, kas būdinga moterims, o kas – merginoms. Etnologės M. Lebednykaitė ir A. Vyšniauskaitė rašė, kad prijuostė turi ir kitas prasmes, kurios nepriklauso nuo jos funkcijos (perduoda etikos normų, statuso ir pan. pranešimus): pirma, tai yra susiję su svarbiausiais žmogaus gyvenimo įvykiais – pereinamaisiais jo gyvenimo tarpsniais – ir kalendorinių švenčių apeigomis, antra, prijuostės ritualinės prasmės aptinkamos kryžių, medžių, akmenų ir antkapinių paminklų liaudiškojo pamaldumo praktikoje. Pavyzdžiui, akivaizdus atminties pranešimas: itin saugomos visą gyvenimą, prijuostės buvo perduodamos iš kartos į kartą, kaip relikvinis drabužis, kurį kartais nešiodavusios net keturios moterų kartos. Tikėta, kad paveldėti ar dovanoti daiktai turi apsauginę maginę galią.

Prijuostės teikiamos žinios

Šventadieniais, eidamos į bažnyčią, moterys prisijuosdavo tris ar penkias šešias lengvas prijuostes. Arčiausiai kūno esanti merginų prijuostė būdavo žalios spalvos, o būsimos nuotakos, norėdamos pasirodyti esančios sužadėtos, tokios spalvos prijuostę apsijuosdavo virš kitų. Bet kuriuo atveju viršutinė prijuostė būdavo pati puošniausia. Tai lyg mūsų šiandienos spalvinis kodavimas, „informacijos“ sklaida apie socialinį statusą…

XIX–XX a. pradžioje Lietuvoje, kaip ir kaimynų šalyse, išeigines prijuostes moterys dėvėjo kaip svarbią tradicinio liaudies kostiumo dalį, susijusią ir su padorumo reikalavimais. Lietuvos moteriai jos buvo privalomas drabužis. Apie namus suktis jaunesnėms moterims kartais būdavo leidžiama ir be prijuosčių, bet „išeit į žmones, į bažnyčią – negalima jokiu būdu“. Išeiginė prijuostė buvo neatsiejamas ir vienas gražiausių vestuvinio kostiumo atributų. Net sakydavo: „Kokia čia marti, kad be „kvartūko“, „Kokia gaspadinė, toks ir žiurstas“. Lietuvių tautosakoje žinomas ne vienas su prijuostės ryšėjimu susijęs tikėjimas. Neretai atsitiktinė priežastis ar atsitiktinis veiksmas tikėjimuose nurodo galimą pasekmę, dažniausiai susijusią su būsimomis vestuvėmis ar gimtuvėmis. Buvo sakoma, kad atsirišusi prijuostė panelei privilios draugą, o moteriai tai bus ženklas, kad ją prašys į kūmas. Atsirišusi, pasisukusi ar krintanti prijuostė – vestuvių ar kūdikio gimimo ženklas. Nusisukusi į šoną ar smunkanti prijuostė moteriai taip pat gali pranašauti, kad „eis kiaulės žinioj ar ištekės už našlio“. Kaimo bendruomenė, besiremianti draudimais, pamokymais ir liaudies tikėjimais, pirmiausia reikalavo doro ir nepriekaištingo būsimos motinos elgesio.

Taigi tradiciniame kaimo bendruomenės gyvenime prijuostė laikyta svarbiu elementu, saugančiu tiek fizinę, tiek dvasinę moters – giminės tęsėjos – būseną, nulemiančią sveikų palikuonių gimimą, sietina su gyvybingumo ir vaisingumo galiomis. Sutarus vestuves, merginos motina, išleidusi piršlius, nubraukdavo nuo stalo trupinius į prijuostę ir nešdavo į tvartą veršingai karvei, kad Dievas laimintų dukterį vaisiumi. Neįvykusių vestuvių ar nespėjusių laiku ištekėti merginų atveju, prijuostė tapdavo prasmingu atributu, išreiškiančiu vaisingumo idėją. Tada ji būna svarbi per kalendorinių švenčių apeigas ir naudota kaip pagrindas, ant kurio būdavo atliekamas ritualas. Buvo net Užgavėnių paprotys, skirtas pribrendusiomis tekėti, bet neištekėjusiomis merginomis: „bergždenikės“ buvo klupdomos ant šiaudų patiestos prijuostės ir turėjo ją bučiuoti. 1894 m. užfiksuota papročių, kai iš vėluojančių iki advento ištekėti merginų buvo juokiamasi ir sakoma, kad jos turėsiančios per prijuostę bučiuoti bažnyčioj žemę: „Jau jūs, nabagės, bučiuosit bažnyčios aslą per žiurstą“.

Labai svarbus nėščiosios elgesys šeimoje ir bendruomenėje, todėl prijuostės dėvėsena nėštumo laikotarpiu taip pat buvo ypatinga. Saistoma tikėjimų bei draudimų, susijusių su prijuoste, besilaukiančioji siekė apsaugoti kūdikį ir lemti jo būsimas savybes, pavyzdžiui: nereikia nešioti dviejų prijuosčių – bus dvyniai, kada motina, padėty vaikščiodama, pasiriš dvi prijuostes, tai tas kūdikis užaugęs daug apkalbų turės. Taigi, buvo vengiama rištis dvi prijuostes, nes tikėta, kad gims dvyniai arba vaikas bus labai apkalbamas. Buvo manoma, kad kiekvienas poelgis tam tikru momentu gali nulemti vaiko ateitį. Tikėta, kad jei būsima motina nuolat nešios prijuostę, gimęs kūdikis nebus nužiūrėtas. Dvi prijuostes nėščioji turėdavo užsirišti ir eidama į laidotuves. Tikėta, kad tai apsaugo nuo blogos akies. Prijuostės ryšėjimas buvo privalomas ir sunkiai vaikelį nešiojant, kad vaikas nebūtų nužiūrėtas. Jei prijuostė pradėdavo kristi, tai sakydavo – „greitai ne viena vaikščiosi“, vaikas tuoj pasibels.

Švenčionyse magišku buvo laikytas ir vaikelio atėjimą pagreitinantis veiksmas, kai pribuvėja liepdavo gimdyvei prijuostėje nunešti arkliui avižų. Į prijuostę supiltų avižų nešimas arkliui buvo siejamas su moters gimdymo galiomis. Šis veiksmas turi ryšį su gyvavusiu tikėjimu, kad grūdai, prijuostė apeigų metu gali ne tik užtikrinti ir/ar padidinti vaisingumą, bet ir paskatinti gimimą. Įdomu, kad pagal gimtuvių paprotį, linkint kūdikiui geros sveikatos, doros, laimės, naujagimis buvo priimamas ne plikomis rankomis, bet su nauju švariu audiniu.

Padavimuose apie mūsų kraštovaizdžio susidarymą – kalnų, akmenų atsiradimą, savotišką jų „gimimą“ – taip pat labai svarbus vaidmuo tenka prijuostei ir jos raiščiams. Paprastai prijuostėje nešdavo didžiulį akmenį, žemes, smėlį. Tačiau jų užmačios žlugdavo: prijuostės raiščiai nutrūkdavo, ir „krovinys“ iškrisdavo. Juk ir milžinei Neringai suplyšo prijuostė smėlį benešant, gal todėl ir turime tokį unikalų gamtos kampelį. Padavimuose apie milžinus ar laumių, raganų išmėtytus akmenis prijuostė lyg ir nurodo, kad atsitiktinumaslemia pasekmę: naujo atsiradimą/sukūrimą, kuriame netikėtai galima aptikti gimimo palengvinimo magijos paralelių.

O kaip su prijuostės „lygiomis teisėmis“?

„Pradžios knygoje“ ir Adomas susipynė sau prijuostę. Etnologai mažai rašo apie prijuostę – kaip vyrišką atributą. Verstos odos prijuostes ryšėdavo kalviai, siekdami apsisaugoti nuo išdykusių žiežirbų. Osmanų imperijos barzdaskučiai jomis apsiausdavo savo skutamuosius. Dabar prijuostės labai „specializavosi“. Matyt, dėl įvairių audinių pertekliaus atsirado moteriškos, vyriškos, vaikiškos ir net šeimyninės prijuostės. Jos gaminamos iš metalo (tiems, kuriems gresia įsipjauti: medkirčiams, mėsininkams, žuvies dorotojams ir kt.), iš PVC – akmenskaldžiams, iš neperšlampamų ir paprastų audinių specialiai virtuvės šefams, kirpėjoms ir kosmetologėms, specialios apsauginės rentgeno, kurių net spalvą galima pasirinkti, vienkartinės, užteršiančios gamtą šimtmečiui. Pirties prijuostės bene labiausiai atitinka pirmapradę paskirtį. Moterų – ilgesnės, nes gėdijasi labiau nei Ieva, o vyrams – lyg sijonėliai. Diplomuota pirtininkė ignalinietė Nijolė Nagurnaitė sako, kad tai labai populiarus šiandieninių bendrų pirčių atributas.

Su kuo teko kalbėti šia tema, sakė, kad namuose yra bent po vieną dvi prijuostes, bet jos daugiau dėl „sąžinės ramumo“ ar, kaip sako N. Nagurnaitė – psichoemocinio saugumo. Matyt šis „savisaugos“ refleksas iš gentinės atminties, kurios dar nemokame suprasti. Prijuosčių Ignalinoje galima įsigyti tik turguje esančioje parduotuvėje, bet pardavėja sakė, kad jos nėra paklausios. Šiaip Lietuvoje jas siuva įmonės labai pikantiškais pavadinimais: „Fėjos namai“, „Vesta“ (ugnies ir židinio deivė), „Namų madam“ ir pan. Atsiranda ir naujų tradicijų: prijuostės su įvairiais piešiniais ir siuvinėjimais siuvamos teminiams vakarėliams (Karibų virtuvės, gruzinų, brazilų), mergvakariams, vestuvėms, krikštynoms. O jau „piešinėlių“ dviprasmiškumas… O jau prijuosčių „modelių“ pavadinimų mandrumas...

Įvairių mūsų šalies kampelių muziejai randa reikalo ruošti prijuosčių ekspozicijas, kurios pasakoja apie papročius. Molėtiškių „Žaliojo laumžirgio“ klubas, garsėjantis savo siuvinėjimo menu, eksponavo šiandienines Molėtų prijuosčių madas. O juk nėra didesnės progos pasijusti laukiamu svečiu, kuomet užsuki į miškuose pasiklydusį namelį, o jame pasitinkanti žilagalvė močiutė puola keisti savo prijuostę į dar nenaudotą, puošiasi sau ir svečiui. Ir taip yra ne tik Lietuvoje. Prijuostė – dar vienas atributas jungiantis moteris į tarptautinę šventę. Ir atrodo amžinas.