Skip to content

Daro tai, ką sugeba ir gali daryti tikėdamas, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo

MI informacija

Šalia mūsų gyvena tie, kurie gali papasakoti apie veiklas ir išgyvenimus, kuriuos jiems teko patirti antroje praeito amžiaus pusėje. Tai nėra valdžios žmonės, tai žmonės, kurie sudarė galimybes šiandieniniams vadovams vadovauti. Gūdžiu tarybmečiu, dalyvaudami įvairiose humaniškai nusiteikusiuose judėjimuose, jie paruošė dirvą Nepriklausomybės atkūrimui šalyje, o šiandien stebi, kad šalies istorija nebūtų iškraipoma. Ignalinoje gyvena labai sena Čeponių giminė. Apie 1850 m. dabartiniame Ignalinos miesto „mikrorajone“ Budriuose (2016 m. Ignalinai bus 150 m.) apsigyveno giminės pirmeiviai. Be šios šeimos Budriuose dar gyveno Basijokų ir Bernatavičių šeimynos. Kęstutis Čeponis – šios senos giminės palikuonis, daug jėgų skyręs ne tik Lietuvos išsilaisvinimo, bet ir rajono paveldo, kalbotyros dalykų tyrinėjimui ir saugojimui.

Kęstučio sūnus Marius – dabartinis VU fizikos mokslų magistrantas – jau šeštoje klasėje rašė, kad Liudvikas Čeponis, Krištapo sūnus –  jo penktos eilės prosenelis. Visi jo dokumentai sudegė per Antrąjį pasaulinį karą, o iš archyvo gautuose dokumentuose parašyta, kad jis buvo Švenčionių miestelėnas. Kilęs iš senos Švenčionių krašto smulkių bajorų giminės. Apie tai rašė „Voruta“. Tais laikais pavardė buvo rašoma ne „Čeponis“, o „Čepanis“. 1940 m., kai Vilniaus kraštas susijungė su Lietuva, protėviams suteikta Čeponio pavardė. Tačiau giminės, kurie gyvena Latvijoje, Lenkijoje, JAV, Kanadoje ir kitur, taip ir liko Čepaniais. Kalbininkai aiškina, kad pavardė kilusi iš tolimo protėvio krikščioniško vardo „Steponas“, kuris tais laikais lenkiškai buvo tariamas „Ščepan“.

Jaunystėje Liudvikas buvo girininkas Vidiškių dvare, o 1865 m. vadovavo Ignalinos geležinkelio ruožą tvarkiusiems darbininkams. Tas geležinkelis per Ignaliną sujungė Sankt-Peterburgą su Varšuva. Liudvikui priklausė pusė Budrių kaimo tarp Ilgio ir Šiekščio ežerų bei dvarelis Ramaniškėje prie Žiežulinio ežero. Iš viso jam priklausė daugiau kaip 100 ha žemės ir miško. Šeima ir dabar gyvena„ant žemės“, kuri priklausė Liudvikui. Senosios pirties pamatus iš didžiulių lauko akmenų taip pat surentė Liudvikas. Budriuose prie Šiekščio ežero jis buvo pastatęs plytinę. Dabar čia įsikūręs Lietuvos žiemos sporto centras. Iš Liudviko plytinėje pagamintų plytų pastatytas seniausias išlikęs Ignalinos statinys – geležinkelio stoties vandens bokštas, keli namai Vilniuje, Švenčionėliuose ir kitur. Manoma, kad prosenelio padarytų darbų dėka atsirado dabartinė Ignalina.

Jo žmona Kotryna buvo kilusi iš Nastazavo dvarą valdžiusios šeimos.  Liudvikas Čeponis – pats žymiausias giminės žmogus iš tėčio tėtės Algirdo pusės. Tėčio mamos Jadvygos mama, Valerija Krivickaitė, kilusi iš senovinės krivių (lietuvių žynių) giminės. Valerijos močiutės pavardė buvo Šimonytė. Ji buvo bajorų kilmės. Valerijos tėvai mirė nuo šiltinės, kai ji buvo visai maža. Jie gyveno netoli Linkuvos, prie pat Latvijos. Valerija ištekėjo už vietinio ūkininko Kazimiero Kruopio ir turėjo net dvyliką vaikų, tame tarpe ir močiutę Jadvygą, kuri buvo pats jauniausias vaikas. Senelis – Algirdas Čeponis, jo brolis Antanas Čeponis jaunystėje buvo žymus sportininkas, daug metų dirbo mokytoju, direktoriaus pavaduotoju, direktoriumi Ignalinos ir N. Daugėliškio mokyklose. Močiutė Jadvyga yra baigusi net tris aukštąsias mokyklas. Jadvygos sesuo Aldona Kruopytė – nusipelniusi lietuvių kalbos mokytoja – daug metų dirbo Ignalinos vidurinėje mokykloje (dabar Česlovo Kudabos progimnazija). Ji buvo ne tik labai gera mokytoja, bet ir rajone žinoma poetė bei rašytoja. Parašė daugybę eilėraščių, straipsnių, atsiminimų knygą apie Ignaliną ir Ignalinos mokyklą, taip pat keletą romanų, bet jie dar neišleisti.

Jadvygos ir Aldonos brolis Kazimieras Kruopis daug metų kūrė ir vadovavo įvairiems chorams Vilniuje. 1953 m. jis įkūrė Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto liaudies dainų ir šokių ansamblį. Keturis metus jam vadovavo. Vėliau šis ansamblis buvo pavadintas „Šviesa“.

Kęstutis – planinės ekonomikos laikų vaikas, gimęs 1957 m. Tėvai – matematikai, Maskvos pasiekimų parodoje apdovanoti sidabro medaliu už pirmosios elektroninės skaičiavimo mašinos „Rūta“sukūrimą. Tik gimus sūnui, jie studijavo Rusijoje, todėl visa Kęstučio vaikystė prabėgo Ignalinoje su teta, legendine mokytoja A. Kruopyte. K. Čeponis sako, kad jo „bazinis“ išsilavinimas, vertybės susiformavo tada. „Studijas“ pas tetą ir šeimos vyresniuosius jis tęsė ir visų mokinių atostogų metu: sužinojo daugybę faktų apie Ignaliną, turėjo galimybę skaityti Šapokos istoriją ir pan. Visa ši žinija formavo jo tolesnius pasirinkimus.

Berniuką į mokyklą Vilniuje išleido tėvai. Mokyklos „masinės kultūros“ renginiuose pritapti nesugebėjo, nes vis ne taip apsirengdavo ar dar ką ne taip nuveikdavo… Vaikinas buvo išmokytas ginti savo nuomonę, todėl ne kartą nukentėjo muštynėse. Į gatvės gyvenimą beįsitraukiąs paauglys po traumos turėjo prisistabdyti ir jo gyvenime vėl atsirado knygos. Labai domėjosi kalbotyra, kalbų kilme ir jų „santykiais“: net turėjo sąsiuvinį, kur ranka buvo susirašęs įvairių kalbų rašmenis, kad galėtų juos lyginti. Išmoko rusų, lenkų kalbas, nes informacijos lietuviškai trūko. Abiturientą Kęstą labai traukė humanitariniai mokslai, bet kalbotyros mokslų Lietuvoje nebuvo, o „istorija“ buvo labai toli nuo istorijos… „Tiksliukų“ tėvų aplinkoje išugdytas kritinis mąstymas jau leido įvertinti situaciją: humanitariniai mokslai tuomet buvo ideologizuoti… Istorijos, filosofijos, literatūros bei panašūs mokslo tyrimo institutai turėjo „daryti poveikį“ tarybinio piliečio formavimui ir buvo labai „krečiami“ saugumo tarnybų, siekiant „išvalyti“ nuo nenuspėjamų „elementų“. Nusprendė stoti VU į matematiką: mažiau smirdės ir švariai dirbs. Darbinę veiklą pradėjo Matematikos ir kibernetikos institute. Tuomet buvo įdomi situacija: tiksliųjų mokslų institutuose dirbo daug „ideologiškai neprisitaikiusių“, bet laisvai ir kūrybiškai mąstančių žmonių. Tai bendra tendencija visoje buvusioje Sąjungoje, pvz. Sacharovas… Politikams reikėjo naujų technologijų. Net tuomet veikę „uždari miestai – pašto dėžutės“ dažnai kūrėsi buvusiose tremties vietose, į kurias buvo vežami pažangūs „protai“. Reikėjo specialistų, o specialistų – patriotų nebuvo…

Besimokydamas dirbo mokslinį darbą. Specializavosi tikimybių teorijoje ir matematinėje statistikoje. Nuo 1980 m. MA Matematikos ir kibernetikos institute dirbo Duomenų analizės skyriuje, kuriam vadovavo dr. Š. Raudys.1982 m. įstojo į aspirantūrą. Specialybė – techninė kibernetika, statistinių duomenų tikimybinė analizė.Mokslinių tyrimų ir disertacijos tema: „Atvirkštinių Džonsono transformacijų pritaikymas požymių išskyrimo metoduose duomenų analizėje“. Tyrė bei programavo įvairius požymių išskyrimo, išrinkimo ir transformacijų metodus statistinės duomenų analizės programų paketui SORRA-2. Paskelbė apie 20 mokslinių darbų, tyrimų ataskaitų, tarp jų – knygą „Duomenų analizėje naudojamų požymių išskyrimo, išrinkimo ir transformavimo metodų bei kriterijų apžvalga“ (su bendraautoriais). Tuomet MA institutams teko vykdyti ir Sąjungos vadovo Andropovo užsakymą: atrinkti kriterijus ir paruošti programą, su kuria būtų prognozuojami pokyčiai šalyje, pvz. kiek laiko „stovės“ Chruščiovo laikais statyti namai, kokios jų griuvimo materialinės ir socialinės pasekmės… Tos programos dėka išryškėjo ir 1990 m. (pasitvirtino) ir net 2015 m. pokyčių prognozės…

Žygeivių judėjimo istorija.  1952–1956 m. buvo itin sunkūs Lietuvai. Pasipriešinimo judėjimo dalyviai suprato, jog siekiant lietuvybės išsaugojimo reikia keisti kovos pobūdį – nuo ginkluotos kovos formų pereiti prie legalių: idėjinių – šviečiamųjų. Šios kovos tikslas – išlaikyti ir stiprinti Tautos dvasią ir ruošti lietuvius būsimiems mūšiams už Tėvynės Nepriklausomybę. Buvo nuspręsta Lietuvybės išsaugojimo – Lietuvių tautinio judėjimo – veiklą toliau tęsti per legalius turistų, alpinistų, kraštotyros, liaudies dainų ir šokių, knygų mylėtojų, įvairius kitus tarybmečio sąlygomis gyvavusius būrelius bei klubus. Iš jų narių suburti bendrą visos Lietuvos Lietuvybės gynėjų bei puoselėtojų Sąjūdį – idėjinę neginkluotą „organizaciją be organizacijos“, kuri pakeistų ginkluotą kovą vykdžiusį Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. 

Prabėgus dešimtmečiui, šie žmonės pasivadino žygeiviais.1968 m. lapkričio 2 d. netoli Rykantų, ties pilkapiais, vyko Vėlinių apeigos. Jame dalyvavęs Tadas Šidiškis pasiūlė Tautinio judėjimo dalyviams pasivadinti žygeiviais. Žodis „žygeivis“ kilęs iš žodžio „žygis“. „Žygis“ – tai nelengva kelionė, darbas ar veiksmas. Remiantis Rimanto Matulio (Rumšiškių muziejaus klojimo teatro režisieriaus) žodžiais, patį žygeivio terminą sugalvojo jau a. a. krivis Jonas Trinkūnas. Taip gimė Lietuvos žygeivių judėjimas. Šis judėjimas, gimęs Vilniaus Universiteto turistų klube, legaliai gyvavo keletą metų. Į jį įsijungė gausybė pažangiai mąstančių žmonių. Pagrindinis žygeivių šūkis: „Nei vieno žygio be konkretaus tikslo“. Priesakas: „Keliauk – pažink – padaryk“. Iš kartos į kartą žodžiu ir asmeniniu pavyzdžiu šio sąjūdžio aktyvistai perduodavo nerašytus priesakus: pažink Lietuvą – savo Tėvynę, domėkis jos istorija ir kultūra; saugok Lietuvos gamtą, nepamiršk, kad Lietuvoje gyveno tavo protėviai ir gyvens tavo vaikai; tyrinėk Tautos papročius ir tradicijas; prižiūrėk ir saugok Tautos laisvės paminklus; gerbk ir prižiūrėk protėvių kapus ir kitas šventas lietuviams vietas, saugok jas nuo sunaikinimo ir išniekinimo; nepasiduok nutautinimui ir sovietinimui; auklėk savo vaikus tautine dvasia; padėk išsaugoti Lietuvybę atimtose iš Lietuvos etnografinėse lietuvių žemėse; ruoškis fiziškai ir dvasiškai kovoti už Tėvynės Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Žygeivystė ugdė jaunuolius ir dvasiškai, ir fiziškai. Lietuvos takais pėstute, slidėmis, dviračiais, baidarėmis įveikti šimtai ir tūkstančiai kilometrų subrandino stiprių žmonių kartą. Žygeiviams mes turime būti dėkingi už Stepono Dariaus tėviškės išsaugojimą, už atgaivintą senovinę Rasų šventę, jos dainas, papročius, gražias apeigas. Atgaivindami etnografijos tradicijas, žygeiviai Universitete įkūrė „Romuvą“, tapusią VU kraštotyros klubu, dabar taip vadinama Baltų tradicijų mokykla. Žygeivių maršrutai nusidriekė ir į kaimyninę Baltarusiją, kurios vakariniuose pakraščiuose išlikę lietuviškų salų. Ten jie rengdavo vakarones, atnešdavo lietuviškos spaudos, vadovėlių. Buvo užmegzti ryšiai su Latvijos ir Estijos žygeiviais, rengiami bendri sąskrydžiai, keičiamasi idėjomis.Keliaudami Lietuvoje, žygeiviai sutvarkė ne vieną piliakalnį ir alkakalnį. Jų rankos išsaugojodaug įvairių gamtos paminklų.

Kaip ir daugeliui panašių  judėjimų tarybmečiu, žygeivystei nebuvo lemta ilgai gyvuoti legaliai. Už Vydūno 100-ųjų gimimo metinių paminėjimą ant Rambyno kalno, už Lietuvos savanorių karių kapų pagerbimą Červonkoje (Latvijoje), už lietuviškų salų lankymą ir kitą „nesuderinamą su tarybinio studento vardu“ veiklą žygeivių judėjimas 1971 m. buvo uždraustas, o pats žodis „žygeivis“ turėjo būti ištrintas iš atminties. Žygeiviai iki pat Atgimimo tęsė savo veiklą pogrindžio sąlygomis. Viešai uždrausta ir persekiojama žygeivystė plito per aukštųjų mokyklų turistų klubus, suburdama į savo gretas vis daugiau jaunimo. Turistais tada būdavo vadinami ir turistai, ir ekskursantai, ir netgi poilsiautojai, o žygeivio vardu – tik žygeiviai. Šio žodžio iš žmonių protų ištrinti nepavyko. Jie būrėsi Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, žygiai buvo atliekami pusiau slapta. Žmonės būdavo pritrenkti istorinių tiesų, apie kurias jie iki tol neturėjo jokio supratimo. K. Čeponis žygeivystėje dalyvavo jau nuo 1979 m. Autorei žinoma, kad šiame judėjime dalyvavo ir ignaliniečiai, LŽŪA absolventai S. Žigaitis ir S. Valinskas. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais organizacija oficialiai atgijo.

Kęstutis žygeivijoje.1990 m. vasario 1 d. buvo atkurta Lietuvos Žygeivių Sąjunga, o Kęstą Čeponį išrinko jos pirmininku. Jam teko dalyvauti krivūlėse, rengti ir priimti svarbius sprendimus, leisti žygeivių, žaliųjų ir kraštotyrinius leidinius.Nuo vaikystės, tetos A. Kruopytės įkvėptas, domėjosi Lietuvos istorija, todėl ir įsijungė į Lietuvos žygeivių ir romuviečių judėjimą, kuris rūpinosi kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimu. Jau nuo 1980 m. K. Čeponis dalyvavo kraštotyrinėje veikloje, specializavosi smulkiųjų toponimų – vietovardžių – rinkime. Su žygeivių grupėmis ir vienas išmaišė visą tuometinę Sovietų Sąjungą – nuo Kolos Chibinų, Karpatų bei Krymo – iki Kamčiatkos, Sachalino ir Kurilų. Turi slidžių, kalnų ir pėsčiųjų žygių penktas kategorijas, plaustais – trečią, baidarėmis ir dviračiais – antrą. Visuose šiuose žygiuose bendravo su vietos gyventojais, stengėsi suprasti jų mentalitetą, pasakoti apie jiems nepažįstamą ir nesuprantamą „pribaltiką“. 1982 m. baigė Vilniaus Liaudies universiteto Turizmo fakultetą ir įgijo turizmo instruktoriaus diplomą. Specializavosi tyrinėdamas išgyvenimo metodus ekstremaliose gamtinėse sąlygose (taip pat ir pritaikant juos partizaninio karo metu). 1984 m. šia tema parengė knygos „Keliautojo vadovas (Išgyvenimas ekstremaliose gamtinėse sąlygose)“ mašinraštį. Jis buvo platinamas turistų ir žygeivių klubuose savilaidos būdu (t. y. buvo atšviečiami tekstai ant rašymui skirtų lapų ir susegami, juos žmonės perduodavo iš rankų į rankas ir dar patys juos daugindavo – kol būdavo įmanoma įskaityti tekstą). Kęstas savo gyvenime skaičiuoja per 300 mažų ir didelių žygių. Ignalinoje (apie 1975 m.) pats sukonstravo skraidyklę (deltoplaną) ir ją išbandė virš Šiekščio (Žaliojo) ežero.

Klubo draugai vertino Kęstučio pomėgį sisteminti, kaupti informaciją, o jis pats suvokė, kad šiandien, regis, nereikšmingas „popierėlis“ ryt gali tapti vieną ar kitą istorinį faktą liudijančiu dokumentu. Beveik 10 metų jis buvo Žygeivių klubo tarybos nariu, atsakingu už istorinės medžiagos kaupimą. Jis savilaidos leidinyje surinko ir paskelbė kelis šimtus žygeivių dainuojamų dainų. Jų pagrindu buvo išleistas pirmasis „UTK Žygeivio dainynas“, surinko ir savilaidos būdu padaugino keletą tomų įvairių kartų žygeivių žygių dienoraščių, 1990 m. paskelbė Lietuvos žygeivių judėjimo istoriją. Kęstas pastebi, kad visi, kas dalyvavo šiame – ideologiškai priešingame – judėjime išmoko organizuoti ir vadovauti (tokie įgūdžiai „oficialiai“ būdavo įgyjami profsąjungose ir partinėje veikloje). Dalyvavimas šiame judėjime padėjo pajusti tinklaveikos galią. Kęstas didžiuojasi, kad jo vaikai, o ypač dukra Eglė aktyviai įsijungė į žygeivijos veiklą jau šiomis dienomis.

Žygeivių veikla – fenomenalus kultūrinio istorinio paveldo išsaugojimo būdas, informacijos apie jį sklaida, greičiausiai, analogų neturinti viso pasaulio kultūros istorijoje. Žygeiviu liekama visą gyvenimą. Tiesiog pasikeitus sąlygoms, didėja ir plečiasi veiklos erdvės. Didžioji dalis žygeivių tapo Sąjūdžio kūrėjais. K. Čeponis dalyvavo organizuojant Sąjūdžio darbą respublikoje, rinkimines kampanijas, platinant Sąjūdžio spaudą rusų kalba Sąjungoje, kuriant įvairias tautinio jaunimo organizacijas Lietuvoje ir įvairiose respublikose, koordinuojant jų veiklą. Jis dalyvavo ir organizavo tautinių jaunimo organizacijų konferencijas ir pasitarimus Vilniuje ir Lvove. Vėliau buvo Lietuvos politinių partijų ir organizacijų „Apskritojo stalo“ narys, Lietuvos jaunimo organizacijų Tarybos narys. Sąjūdžio lyderiu jis vadina Romualdą Ozolą. Ignalinoje padėjo savo tetai A. Kruopytei rengti straipsnius į Sąjūdžio puslapį laikraštyje „Nauja vaga“, konsultavo Aringą Gorodeckį. 1987–1992 m. dalyvavo daugelyje pačių svarbiausių Lietuvos įvykių, susirašinėjo su „Ogonioko“, „Izvestijų“, „Pravdos“ redaktoriais, M. Gorbačiovo patarėjais, buvo Sąjūdžio Steigiamajame Suvažiavime ir AT Kovo 11 d., paskelbiant Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą. Sausio įvykių metu dalyvavo blokuojant „Jedinstvos“ veiklą, kartu su pagalbininkais rinko įvairią žvalgybinę informaciją ir per tarpininkus perduodavo AT Apsaugos Skyriui. Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) Švietimo ir mokslo komisijai 1992 m. parengė istorinę ir kalbotyrinę pažymą, kuria remiantis Seimas buvusiai Sniečkaus gyvenvietei suteikė istoriškai pagrįstą Visagino vardą. Kad Ignalinos AE regiono gyventojai turėjo didelę lengvatą elektrai, taip pat jo nuopelnas, nes K.Čeponis ruošė raštą, rinko argumentus, kodėl tos lengvatos reikia. 

Kadangi ne kartą yra buvęs Čečėnijoje, Ingušijoje, Balkarijoje, Osetijoje, Abchazijoje, Gruzijoje ir Armėnijoje ir kitur, bendravęs su tų kraštų autochtoninių tautų nariais, daug metų buvo Čečėnijos Respublikos Ičkerijos Nepriklausomybės rėmimo grupės narys (grupės vadovas A. Endriukaitis). Ir dabar šia problema domisi bei užsiima informacijos apie padėtį Šiaurės Kaukaze sklaida.

Nuo 1990 m. buvo Nepriklausomybės partijos (NP) narys, dalyvavo ją kuriant. Politinėje veikloje teko patirti ir nusivylimų. Kaip ir „gatvės laikais“, nuosekliai gynė savo pozicijas. Dėl skirtingų nuo tuometinės partijos vadovybės požiūrių į Lietuvos Valstybės tolesnį kelią, narystę kelis metus buvo sustabdęs. 1998 m. kartu su keliais kitais NP vadovybės nariais, nepanorusiais susidėti su konservatoriais, kurie, jų manymu, išdavė Sąjūdžio idealus ir Programą, įstojo į M. Murzos (Gervaldo) vadovaujamą organizaciją, kuri nuo 2001 m. vadinosi Lietuvos nacionaldemokratų partija (LNDP). Buvo išrinktas LNDP respublikinės tarybos ir valdybos nariu. K. Čeponį žavėjo galimybė ginti nacionalinius tautos interesus. 2009 m. sausį likvidavus LNDP, liko nepartinis. 2008 m. vasarą kartu su keliais kitais steigėjais (iš viso jų 11) iš labai įvairių organizacijų įkūrė asociaciją „Lietuvių Tautinis Centras“ (LTC). K. Čeponis dabar yra šio judėjimo ideologas.

1995 m. IX Lietuvos kraštotyros draugijos suvažiavime buvo išrinktas į draugijos tarybą bei valdybą. Taip pat įvairiais metais buvo išrinktas Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimo asociacijos (profsąjungos) respublikinės tarybos ir valdybos nariu (pirmininkas – Naglis Puteikis), Lietuvos savivaldybių kultūros vertybių apsaugos tarnybų lygos tarybos nariu (atstovavo Utenos apskričiai), Ignalinos rajono kultūros ir meno tarybos pirmininku, 2000 m. – Lietuvos žemės savininkų sąjungos Ignalinos skyriaus pirmininku.

Asmeninis gyvenimas. Kai klausai K. Čeponio, atrodo, kad nei meilei, nei šeimai, nei darbui, kuris teikia lėšų pragyvenimui, jam neturėtų likti laiko, kad jam nebuvo ir nėra laiko sirgti… Disertacija liko nebaigta, nes veiklų buvo per daug… Kęstas sako, kad žmogus turi sau tikslus formuoti trimis lygiais: šeima (nuo ūkio iki geneologinio medžio sudarymo),  kraštas, kuriame gyveni (jo atveju Budrių bendruomenė Ignalinoje) ir šalis, kurioje gimei.

Žygeivystė jį suvedė su biologe Violeta Petrauskaite, kurios geneologiniame medyje randama ir garsiojo spaustuvininko Jono Juškos, ir Irmgardos Tamoschautski, kurios senelis valdė Prūsijoje garsų Vilkyškių dvarą, pavardės. Ji išleido knygą sraigių augintojams. Dabar mes ją pažįstame kaip Ignalinos kredito unijos vadovę. 1983 m. žygyje prasidėjusi draugystė, 1990 m. vasarį tapo santuoka. Jos vos nesutrukdė netikėtai Kęstui diagnozuota neaiškios kilmės onkologinė liga. Visų pastangomis jos agresija buvo suvaldyta, nors baimė lydi… Metų pabaigoje sukrykštė pirmagimė Eglutė. Šeimai reikėjo stabilesnės buities, todėl 1991 m. Čeponiai grįžo į giminės būstą Ignalinoje. Po kelių metų gimė sūnus Marius.

1992–1999 m. dirbo rajono savivaldybės paminklotvarkininku (panaikinus etatą – išėjo, dabar šias pareigas atlieka keli specialistai, kuriems funkcijos „išmėtytos“). Dirbdamas šiose pareigose jis surado daugiau kaip 300 įvairiausių paminklų, akmenų su dubenimis, ženklais ir užrašais, senovinių kapinių, piliakalnių, pilkapių ir kitų saugotinų objektų. Iš viso rajone suregistravo daugiau kaip 1000 kultūros ir istorijos paveldo objektų. K. Čeponio iniciatyva prie visų rajono kapinių ir kitų saugomų objektų buvo pastatyti paminkliniai užrašai. Paskelbė daugiau kaip 100 straipsnių apie Lietuvos istoriją, rajono kaimus ir jų istoriją, vietovardžius. Pats sudarė, įvairiuose archyvuose, pas žmones ir organizacijose, vietos kraštotyros draugijose surinko, o po to Kultūros paveldo Moksliniam Centrui ir Paminklotvarkos departamentui (vėliau KVAD), respublikinei Kraštotyros draugijai padaugino ir perdavė tūkstančius įvairių dokumentų, aprašymų, planų ir nuotraukų kopijų, kalbinius duomenis – į kalbos institutą. Jam kraštotyros darbuose labai talkino ignalinietė a. a. Adelė Gudukienė, patarė sostinėje dirbanti kraštietė Irena Seliukaitė. K. Čeponiui buvo pavykę sukaupti labai didelį ir reikšmingą paminklotvarkos archyvą, kuris, nesant vieno atsakingo žmogaus savivaldybėje dabar yra „išbarstytas“, todėl didelė laimė, kad jis tą medžiagą perdavinėjo respublikinėms organizacijoms. Realios, paminklotvarkinės veiklos „biurokratinimas“ iššaukė aštrią Kęsto reakciją.

Keletą metų K. Čeponis dirbo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC). Jo pasiūlymu (pritarus tuometinei Centro direktorei Daliai Kuodytei) LGGRTC buvo įkurti Įgaliotų Centro atstovų rajonuose etatai. Kęstas buvo paskirtas įgaliotu atstovu Ignalinos rajone: rinko įvairią medžiagą apie 1941 m. sukilimą, karo metus, pokario Lietuvos partizanus (taip pat ir 1920–1927 m. partizanus, kovojusius su Lenkijos okupacija), Armijos Krajovos, stribų, agentų-smogikų, MGB, NKVD ir KGB veiklą, ieškojo jų archyvų ir kitos medžiagos. Ši tarnyba buvo subūrusi grupę išmanančių ir aktyvių žmonių iš visų Utenos apskrities rajonų ir Švenčionių. Jie surinko daug informacijos, dokumentų, paskelbė vertingų straipsnių. Deja, vėliau įgaliotųjų atstovų etatai rajonuose buvo panaikinti, darbą šie žmonės tęsia savanoriškai.     

Jis turi įvairių laikmečių tyrimų bei kitokio turinio archyvų. Norėtų juos atiduoti saugojimui, bet valstybiniai archyvai priima tik pagal atitinkamus reikalavimus sutvarkytus dokumentus… „Nuskilo“ Budrių bendruomenei, turint tokį metraštininką: dabar svarbu tik tinkamai panaudoti gautą informaciją…

K. Čeponio sugebėjimai archyvuoti, suvokti visumą iš atskirų detalių, ruošti straipsnius pravertė padedant likviduoti bankrutuojančias įmones, redaktoriaujant savaitraštyje „Ignalina“ (tuomet ėjo trys laikraščiai). Dabar jau keli metai visuomeniniais pagrindais jis tvarko ir moderuoja įvairias interneto svetaines. Kęstas šiandien gyvena, vadovaudamasis tokia nuostata: kartu daryti tai, ką sugebi ir gali daryti bei tikėti, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. 

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje