Skip to content

Ginučiuose tebeplazda karus ir okupacijas išgyvenusi trispalvė

Lina RAGINYTĖ

Viename gražiausių rajono kaimelių – Ginučiuose, tebesnaudžia didelė dviejų galų pirkia, saugodama daugybę kelių šeimų prisiminimų. Toje pirkioje, net aštuonis dešimtmečius išgyvenusi laikmečių ir valdžių kaitą, kartu su prisiminimais tebevirpa Lietuvos Trispalvė. Viena ir ta pati. Dar pernai ji Kovo 11-ąją plevėsavo ant istorinės pirkios sienos, o šiemet kamputyje lauks į namus sugrįžtančios šeimininkės Jadvygos Rukaitės.

Vėliavos istorija

Rukų namai Ginučiuose… Kažkada čia užteko vietos net ir pradžios mokyklai. O kai Jadvygai buvo aštuoneri ar devyneri, jų namuose nuomininko teisėmis apsigyveno tuometės Pasienio policijos nuovados viršininkas p. Pilkauskas. Būtent su jo atėjimu į namus Jadvyga sieja ir Trispalvės atsiradimą. „Buvau per maža, kad domėčiausi, kas ir kaip, tačiau vėliavą vis tik prisimenu. Ji būdavo susukta ir įvyniota į kepurę. Būdavo, slapta išsitraukiu iš skrynios tą kepurę, praskleidžiu ją ir žiūriu, ir žiūriu į tą vėliavą, lyg kažką stebuklingo turėčiau pamatyti. Žinot, dabar aš manau, kad nuo nuolatinių kratų namuose tą vėliavą išsaugojo pats Dievas. Kitaip niekaip nesuprantu“, – svarsto pašnekovė. Štai tokia trumpa Ginučių tautinės vėliavos istorija. Tautinė vėliava greitai (2018-aisiais) švęs šimtmetį.

Jadvygos prisiminimai

Daugiau nei prieš šimtą metų, Ginučių kaime gimęs ir augęs Mykolas Rukas su žmona Tekle Kinduryte-Rukiene iš Gaižučių nusipirko namus su žeme. Begyvendami savuose namuose jiedu sugyveno tris dukras ir sūnų. Berniukas, deja, mirė sulaukęs vos dešimties. Viena iš trijų dukterų taip pat buvo silpnos sveikatos. Netrukus Rukų šeimą ištiko nelaimė – maždaug prieš septynis dešimtmečius, kai Jadvygai tebuvo keturiolika, šeimos galvą Mykolą išvežė į Sibirą, iš kur jis nebegrįžo. Likusios vienos moterys tvarkėsi kaip išmanė. Ir nors Jadvyga buvo vidurinioji iš seserų, tačiau buities našta užgulė būtent šios jaunos merginos pečius. Kai visi skubėjo dirbti kolūkiuose, ji atsisakė šios minties ir savo noru išvažiavo dirbti į Sibirą. Keletą metų ji sezono metu rinko sakus. „Bijau prisiminti tuos laikus, bet neturėjau kitos išeities, reikėjo pinigų šeimai. Sibire gyvenome nameliuose miške. Vos prašvitus, keldavomės ir eidavome į miškus, žievindavome, pjaustydavome, „blėkinytes“ kabindavome, o paskui eidavome rinkti. O juk miškai Sibire – tai ne mūsiškiai. Žolė iki pažastų. Visą dieną šlapias ir purvinas brendi ir brendi. Išvažiuodama į namus, meldžiausi: „Dieve, duok, kad tik man nereikėtų čia sugrįžti“. Uždirbau ten pinigėlių ir kai atvažiavau, perstatėme tvartą, perdengėme stogą, kitus būtinus darbus atlikome. Vėliau išvažiavau dirbti į Uteną, statybose dažytoja. Išdirbau iki pensijos ir vis skubėjau namo, viską dariau dėl namų, dėl seserų. O dabar štai… nebėra mamos, nebėra abiejų seserų, lieka mano visas džiaugsmas ir mano nameliai, katytė ir… vėliava su visais namų prisiminimais sesers vaikams“, – nesiliauja verkusi Jadvyga.

Niekas nelaukia blogiausio

Kai pradeda atrodyti, kad esi nelaimingas, nereikalingas ir Dievo pamirštas, derėtų susikaupti ir pagalvoti iš naujo. Manau, kol žmogus pajėgus pats savimi pasirūpinti ir būti nepriklausomas, tol jis tikrai yra laimingas, nepaisant visų kitų faktorių. Tokios mintys kilo besikalbant su Dūkšto senelių globos namuose šiuo metu gyvenančia Jadvyga Rukaite ir jos kambario drauge Janina Jurkėniene iš Kazimieravo.

9-erius metus senelių globos namuose gyvenanti Janina atrodo savotiškai užgrūdinta. Ji kalba ramiai, be akivaizdžiai matomo jaudulio. Matyt, ilgi metai šiuose nameliuose taip nutolino praeitį ir laisvės pojūtį. Janina čia pateko po gaisro. Sudegus jos vieninteliam turtui – namams, ji nebeturėjo, kur eiti. Vienas kelias – senelių globos namai. Ant stalelio moteris laiko anūkėlės nuotrauką. Sako, ji – vienintelis senolės džiaugsmas.

O štai jos kambario draugė Jadvyga, pas kurią ir vykau tądien, čia gyvena tik trečią mėnesį. Kalbant su senole, širdį spaudė su kiekvienu jos ištartu žodžiu ir kiekvienu ją užplūdusiu prisiminimu besiraitantys dygliai, beriedančios ašaros… „Gyvenu čia trečią mėnesį, bet dar negaliu priprasti. Labai tikiuosi, kad vasarą mane pasiims pabūti namuose. Kai buvau stipresnė, net negalvojau, kad čia pateksiu. Tačiau pašlijo sveikata, viena pati nebegaliu būti namuose, o mane globojantis krikštasūnis, sesers sūnus, gyvena Vilniuje. Siūlė jis man ir tą, ir aną. O aš ir pasakiau jam: „Vaikeli, kur vešit – ten ir būsiu, ką gi aš galiu nuspręsti“. Neblogai mums čia. Valgyti duoda, šilta, sėdim sau kambaryje ramiai ir vartom žurnaliukus apie sodybas ir gyvūnus, kuriuos atveža man krikštasūnis Stasys Brukštus. Laukiu pavasario, labai laukiu… O štai šiandien, pirmąją pavasario dieną, laukiame pasirodysiančios saulutės…“, – sako senolė Jadvyga.

Apie vėliavas

Ne mažiau svarbi ir istorinė mūsų vėliava (tamsiai raudonas audeklas su baltu Vyčiu), menanti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus. Kai buvo kuriama trispalvė, buvo išrinktos dažniausiai lietuvių audinių raštuose pasikartojančias spalvas. Tai buvo žalia ir raudona. Tačiau jos buvo niūrokos ir dėl linksmumo įpinta geltona. Ir nors 1905 m. dr. Jonas Basanavičius buvo pasiūlęs Lietuvos tautine vėliava pripažinti istorinę mūsų vėliavą, tačiau daugeliui mūsų politinių veikėjų raudonos vėliavos neatrodė tinkamos, nes asocijavosi su bolševikų revoliuciniu judėjimu. Kiekvienai mūsų kartai vėliava svarbi tiek, kiek mes į ją įdedame. Istorinė mūsų vėliava susijusi su Tėvynės gynimu. Senovės lietuviai, eidami į mūšį, tikėjo, kad nešdamiesi vėliavas, jie už nugarų vedasi protėvių vėles, kurios sustiprina jų galią. Apskirtai vėliava – priklausymo bendruomenei ženklas. Turėdamas vėliavą ir iškeldamas ją valstybei svarbia proga, pareiški solidarumą, demonstruoji vienybę su visa visuomene.

Autorės ir Antano Žilėno nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje