Ignalinietis Vaclovas Žigas, išgyvenęs 1944 m. gruodžio 12 d. gimtosios Šiliniškės tragediją, kai buvo sudegintas beveik visas kaimas ir nušauti kaimo vyrai, iš pokario atsimena dar vieną atmintin įstrigusią istoriją, kaip palaidojo vieną žuvusį partizaną. O jau Atgimimo metais jo kapą suradęs (apie 1989 m.), palaikus atidavė giminėms.

„1949 m. dešimties partizanų būrys dieną apsistojo netoli kaimo, stataus kalnagūbrio šlaite. Susikūrė laužą. Kitu kalno šlaitu ėjo Saldutiškio stribai. Gal taip ir būtų prasilenkę, bet vienas iš stribų užuodė dūmus. Apėjo kalną iš kitos pusės, pamatė aplink laužą susėdusius partizanus ir ėmė pliekti iš automatų. Du buvo nukauti vietoje, o vienas, sužeistas į koją ir krūtinę, bėgo dar apie puskilometrį. Negalėdamas toliau eiti ir nenorėdamas būti našta kitiems – nusišovė. Stribai abu nukautuosius išsivežė, o to, trečiojo, nepastebėjo.

Atėję partizanai liepė Vaclovui padirbti karstą ir palaidoti. Karstą daryti buvo pavojinga, todėl padarė medinius skydus, tamsiai po vieną sunešiojo į mišką, iškasė duobę, žuvusiojo kūną paguldė ant vieno skydo, kitu uždengė. Taip ir palaidojo.

Tačiau stribams ir negyvi partizanai kėlė siaubą. Jie jau vasarą surado kapą ir jį išniekino – atkasė ir kūną paliko žvėrims. Vėliau kapas su palaikais miško darbininkų vėl buvo užkastas…

– Atgimimo metais išsiaiškinta, kad tas nusišovęs partizanas – tai Petras Araminas-Varnas nuo Rokiškio. Atvažiavo jo giminės. Dar prieš tai ilgai ieškojau jo kapavietės, bet vis nerasdavau. Vietovaizdis buvo labai pasikeitęs. Vėliau pamaniau – kapo vietoje turėtų būti įdubimas. Vietovę metras po metro „šukavau“ ir radau. Palaikus atkasiau, giminės juos išsivežė ir palaidojo tėviškėje“, – papasakojo Vaclovas.

Nuotraukos iš L. Abariaus asmeninio archyvo