Mokslo pasaulio žmonės pavasariu vadina tą laiką, kai vidutinė paros temperatūra tampa lygi 0 ir nebėra sniego dangos. Astronominio pavasario pradžia – kovo 21 d., kuomet abiejuose Žemės pusrutuliuose (išskyrus poliarines sritis) nakties ir dienos trukmė yra ta pati. 1971m. Jungtinės tautos ją paskelbė Žemės diena. Po jos visas mėnuo skiriamas Žemės pagerbimui. Globoti Žemę – svarbiausia visų jos gyventojų pareiga ir atsakomybė. Vieni Žemės pagerbimą supranta kaip jos švarinimą, medelių sodinimą, Žemės vėliavos iškėlimą. Molėtų Romuvoje tai apeigos prie aukuro, tariant šiuos žodžius „Dėkojame Tau, Pramote Žemyna, kad laikai mus, nešioji, kad išeinančius mus priimi ir užkloji. Dėkojame Tau už pirmuosius daigus ir aruodų turtus. Garbioji Pramote Žemyna, gausink mūsų derlių, stiprink sveikatą, daugink gyvybę“. Pasaulyje formuojasi ir krikščioniška šios šventės tradicija: tądien vienu metu skamba viso regiono bažnyčių varpai. Sako, varpo skambesio sukeliamos garso bangos išblaško vietovėje susikaupusias blogas emocijas…

Besikeičiantis klimatas jau kelinti metai iš eilės mums dovanoja ankstyvą astronominį pavasarį, pralenkiantį šilumą. Šiemet pajūrio kraštuose žmonės jau net nepamena, kaip sniegas atrodo, o Aukštaitijos miškuose po tankiomis eglių šakomis jis slėpsis dar ilgai. Aukštaitiško pavasario samprata lyg ir netelpa į mokslinius jo apibūdinimus: vidutinė paros temperatūra tampa teigiama, o sniego vis dar yra… Štai koks savitas tas aukštaitiškas gyvenimas…Bet pavasaris sparčiai žingsniuoja ir per šį Lietuvos etninį regioną. Nors pavasario darželių papuošalo – snieguolių– daigeliai dar daug mažesninei pajūryje, bet netruks juos pavyti ir pralenkti, nes šalta jūra tuoj pradės rodyti savo charakterį: oras pajūryje taps daug vėsesnis nei Aukštaitijoje. Pirmąsias kovo dienas žmonės sudvasindavo. T. Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ I tome aprašė pavasario sutikimo papročius Vilnijos krašte, t. y. Pavasario šauktuvių dieną. Per šauktuves, vos vieversiui pragydus, pačios gražiausios merginos bėgdavo į galulaukę tekančios saulės pasitikti. Rankose nešdavosi saulės mėgstamais žiedais išpaišytus sietus. O grįžusios iš tų sietų „laistydavo“ saulės spinduliais kiekvieną sutiktąjį: tėvą, motiną, brolius, seseris, kaimynus. Tokie papročiai buvo aprašyti ir Palūšėje.

Nors senovėje tik balandį vadindavo sultekiu, bet ankstyvą šių metų kovą nedrąsi alyvų pumpurų žaluma jau kiša savo nosis, po truputį iš medžių varva sula. Ji paprastai pradeda tekėti, vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 4–6 laipsnių šilumos, tuomet, kai medžių šaknyse pradeda judėti sukauptos skystosios medžiagos. Jos pavasarį aukštyn kamienu kylaį sprogstančius pumpurus. Sula teka labai trumpai:  1–2 pavasario mėnesius. Pirmiausiai savo syvus išjudina klevai, vėliau – beržai. Įdomu, kad sakoma, jog sula – renkama, lyg būtų medus ar ryto rasa, o juk, regis – skystis… Žmogus turi išmokti naudotis gamtos dovanomis. Liaudyje sakoma, kad beržas žino ateitį: pagal sulos tekėjimo intensyvumą spėjama, kokia bus vasara, jei teka daug – bus lietinga, jei mažai – sausa.

Sula – mėgstamas aukštaičių gėrimas, vartojamas ne tik tuomet, kai medis ją noriai atiduoda, bet ir rauginama ir ja gaivinamasi vasaros karštymečiu. Šiais laikais ji jau pasterizuojama ir išlaikoma net iki Kalėdų.Keičiantis laikams, kinta ir požiūris į sulos gavybą. Dabar tai ne tik konkrečių miško plotų savininkų poreikis tenkinti savo reikmes, bet ir komercinių įmonių verslo rūšis. Privačių valdų savininkams apribojimai nėra taikomi, bet tie, kurie nori jos išgauti pramoniniais kiekiais, turi gauti žemės savininko – privataus ar valstybinio – sutikimą. Visi tikisi, kad sulos „pramonininkai“ –atsakingai į gamtos reikalus žiūrintys žmonės ir supras, kad tikslingiausia su valstybinėmis miškų urėdijomis išsiaiškinti, kokius miško plotus numatoma kirsti. Tokiuose plotuose leidžiant sulą yra daug mažiau grėsmės, kad bus pakenkta medžiui, o tuo pačiu ir miško gyvybingumui.

Sula – ne tik medžio gyvybės budintoja, bet ir vertingas maisto produktas. Joje yra nemažai organinių rūgščių, taip pat kalio, kalcio, magnio, geležies, taninų, vitaminų C ir PP, kitų vertingų mineralinių medžiagų. Nors moksliniai tyrimai nepatvirtino, kad sula turi gydomųjų savybių, bet visi žinome, kad ji puikiai gaivina. Šio straipsnio autorė joje verda kavą – išgaunamas puikus prieskonis, rekomenduoju. Nepatariama sulos rinkti iš medžių, augančių užterštosepakelėse ar tręšiamų laukų pakraščiuose. 

Kas šį senovinį bendrystės ir dalijimosi turtais su gamta būdą nori paversti verslu, kitaip tariant – „sulos verslininkai“ (kiek skeptiška bebūčiau, bet turiu pripažinti, kad tai – puiki užsiėmimo rūšis, papildomos pajamos ir Aukštaitijos ūkininkams), turi laikytis Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos, patvirtintos Aplinkos ministro 2000 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 173. Papildomų leidimų iš aplinkos apsaugos institucijų nereikia. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vida Jarošienė informavo, kad taip pat reikiakreiptisį teritorines valstybines maisto ir veterinarijos tarnybas, kuriose veikla užregistruojama,ir gauti Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimus (kaip kiekvienu atveju, norint užsiimti maisto tvarkymu). Sulčių gamybos įmonės, norinčios sulą konservuoti ar pasterizuoti, turi parengti ir patvirtinti receptūras, o teikiamą rinkai sulą paženklinti, suteikiant vartotojams visą būtiną informaciją apie produktą. Taip pat reiks nurodyti, iš kokių ir kur augančių medžių ji bus renkama.

Privačioms reikmėms privačiuose sklypuose naudojamai sulai leisti jokių leidimų nereikia. Derėtų elgtis, kaip seniesiems Lietuvos genčių žmonėms – nekenkti gamtai. Gal ir išmokti padėkoti medžiui reiktų: ne tik pratintumės būti dėkingi, bet ir prisimintume šventą senųjų gyventojų požiūrį į medžius…Į rankiniu grąžtu medyje išgręžtą skylę rekomenduojama įstatyti medinį lataką, o sulą leisti į švarų stiklinį indą.Indą, į kurį renkama sula, reiktų uždengti, kad nepakliūtų vabzdžių ir neprilytų. Pasibaigus sulos tekėjimui, medžio žaizdą reikia užkimšti mediniu kaiščiu ir užtepti sodo tepalu, kad į pažeistą vietą nepatektų parazitinių grybų ar bakterijų, medis „nesusirgtų“ ir nepradėtų pūti.Sulą geriausiai gerti šviežią. Vėliau (2–3 dienas) ji turėtų būti laikoma šaldytuve uždarytame inde, nes greitai rūgsta.

Pagal dabartinius reikalavimus, valstybinėje žemėje sulą leisti galima iš ne plonesnių kaip 20 cm skersmens medžių, kuriuos planuojama kirsti ne vėliau kaip po 5-erių metų. Jeigu per metus medžiai nukertami, sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių medžių. Skylės sulai turi būti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės, jų skersmuo neturi viršyti 2 cm, o gylis medienoje – 3 cm. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Net ir pramoniniu būdu renkant sulą, reikia laikytis darnios vystymosi plėtros sampratos.O gal pirmiau su ja susipažinti…