Vidiškėse Kaziuko mugė rengiama kasmet. Ji suburia gimnazijos ir miestelio bendruomenes, atvilioja drauge pabūti ir kaimynus. Šiemet šventėn susirinkusius pasveikino, gražaus pabuvimo ir saulėto pavasario linkėjo šventės šeimininkė gimnazijos direktorė Jūratė Sveikauskienė.

Kasmet mugė turi savo temą, apie kurią ir plėtojamas visas šventės scenarijus. Šiųmetės Vidiškių Kaziuko mugės tema – vestuvės. Pernai kaimo senberniui Jonui mugėje ieškota tinkamos nuotakos, o šiemet iškeltos tikros lietuviškos vestuvės su visomis tradicinėmis apeigomis. Salės centre ant scenos stovėjo vaišėmis nukrautas vestuvių stalas. Buvo čia visko: sūrių, kumpių, sviesto, medaus, pyragų. Jaunuosius – Joną ir Marceliutę – tėvai sutiko su duona ir gira. Juos gražiai pasveikino. Piršlienė pristatė jaunosios kraitį – net trylika vaikučių – būsimų gimnazijos pirmokų. Tai buvo seneliams džiaugsmo tiek anūkų iškart pamačius. Piršlys ir piršlienė vestuvininkus atlydėjo prie stalo ir kiek užtruko, kol tą stalą išlaisvino iš netikrų vestuvininkų.  O tikrieji išklausė svečių palinkėjimų, priėmė jų dovanas. Į vestuves atvyko rajono meras Henrikas Šiaudinis, vicemeras Gintautas Kindurys ir Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rimanta Vilčinskienė.

„Tai nusėjo Vidiškių gimnazijai, tai nusėjo, kad gavo tokių gerų marčių su trylika vaikų. Mokinių dabar tikrai nepristigs…“, – tarmiškai kalbėjo meras. Jauniesiems linkėjęs daug džiaugsmo ir laimės, jis įteikė savivaldybės dovaną. Gimnazijos direktorė J. Sveikauskienė džiaugėsi savo darbuotoją Jonuką gerai ištekinusi ir vestuvininkams dovanojo povestuvinę kelionę penkių žvaigždučių autobusu po rajoną, kurioje viskas įskaičiuota. „Jau kap išvažiuosma, tai iki vasaros maž ir grįšma…“, – sakė piršlienė. 

Jaunuosius sveikino Vidiškių bendruomenė ir seniūnė Vigalija Matkėnienė. Jos dovana buvo labai praktiška – gyvas triušelis. „Pratinkit vaikus prie darbo, kad ultojais neužaugt…“, – sakė seniūnė. Močiutė Konstancija Ribokienė iš Kaneišių k. sudainavo dainą, o bobutė Prudencija labai apgailestavo, kad Jonukas į žmonas nepasirinko jos anūkėlės Žibutės. Ši gi jaunajam dovanojo savo portretą, kad šis vis prisimintų, ką galėjo turėti, bet prarado.

Vėliau su savo keptais pyragais jaunuosius sveikino gimnazijos mokytojos ir mokiniai. Vieni grojo, dainavo, kiti šoko, liaudies žaidimus žaidė. Vestuvininkai ir jų svečiai taip pat buvo kviečiami šokti ir linksmintis. Aštrialiežuvė piršlienė visus ragino aktyviai vestuvėse dalyvauti. Skaniais vestuviniais pyragais buvo vaišinami visi mugės dalyviai. Vidiškių gimnazijos direktorė vėliau išdalijo padėkas už skaniausią (5–7 klasėms), didžiausią (1–2 gimnazijos klasėms), sveikuoliškiausią (3–4 gimnazijos klasėms), kvapniausią (pradinių klasių mokiniams), išradingiausią (5–6 klasėms) ir tradiciškiausią (mokyklos bendruomenei) iškeptą pyragą.

Aplink vestuvininkų stalą šurmuliavo prekyba. Galėjai nusipirkti įvairiausių saldumynų, suvenyrų, medžio drožinių, mezginių, velykinių verbų. Nors jaunųjų prekeivių nebuvo labai daug, tačiau aktyviausieji ir sumaniausieji puikiai save pristatė. Bene daugiausia prekiauta įvairiais skanėstais, tačiau ant stalų matėsi  ir kitokių darbelių: mezginių, savos gamybos papuošalų, medinių šaukštų, lentelių ir kitokių mielų dalykėlių. Negalėjai nepastebėti vienos mielos mergaitės – Elijos Guiskytės. Ji prekiavo pačios siūtais žaviais meškiukais ir įvairiausiais raštais išmargintais atvirukais. Toks žavus jauno žmogaus kūrybingumas…O štai Mykolas Rimšelis iš Kazitiškio kukliai pristatė savo medžio dirbinius. Iš medžio jis drožia jau trejus metus, tai jam labai patinka ir, reikia pasakyti, puikiai sekasi.

Į gimnazistų būrį gražiai įsiliejo ir suaugusieji.  Kaip visada, mugėje dalyvavo ir savo mezginiais prekiavo Vida Vaickuvienė, pilnas dėžes įvairiausių kepinių – grybukų, kaštonų, boružėlių, braškių  – šventei priruošė žinoma Vidiškių kepėja Antanina Baltakienė. Jau daug metų ji kepa šiuos skanėstus, mums taip primenančius vaikystę. Moteris pasakojo, kad žmonės dažnai užsako tokių grožybių vestuvėms, krikštynoms. Labai nustebino du kūrybingai drožėjai – tai  vidiškietis Remigijus Žemaitis ir nuo Mielagėnų savo darbus atvežęs Saulius Sveikauskas. Ir ko tik šie vyrai iš medžio nepadirbinę. Gražu pažiūrėti. Saulius pasakojo, kad  širdžiai miela veikla šiek  tiek padeda užsidirbti pragyvenimui. Paklaustas, ar nebandė savo darbų išvežti į Kaziuko mugę Vilniuje, drožėjas sakė, kad tam reikia rėmėjo. O Saulius savo darbus pristatė pirmą kartą. Gaila, kad nesulaukė daug pirkėjų, bet bent jau į savo kūrybą atkreipė dėmesį. Remigijus, atrodo, gali išdrožti, ką tik sugalvojęs – ir vazą, ir lėkštę, ir dėžutę su mažais stalčiukais ir net motociklą su vežimėliu.

O kokia gi pavasario mugė be verbų! Vienos gražiausių, natūraliausių – ignalinietės Zofijos Laurinėnienės, kurias šįkart pardavinėjo jos vyras Juozas. Kaip smagu tokią namo parsinešti ir vis žvilgsniu paglostyti. Visų mugės prekeivių ir neaprašysi. Smagu buvo Vidiškėse ir jaunam, ir pagyvenusiam.

Pasak etnologo, prof. Liberto Klimkos, Kaziuko mugė, mūsų laikais virtusi labiau komerciniu renginiu, yra kilusi iš daugiau kaip keturis šimtmečius gyvuojančios bažnytinės šventės – Šventojo Kazimiero pagerbimo procesijų. O šiaip Kaziukas buvo velykinių verbų turgus, unikalus Vilnijoje, nes čia žemė lengva, smėlingos kalvelės, auga sausiukai ir kiti augalėliai, nereikalingi ilgo džiovinimo. O nederlingose žemėse kaimuose aplink Vilnių gyvenantiems žmonėms reikėdavo prisidurti, taigi talentingų amatininkų žiemos darbais – mediniais šaukštais ir žaislais, molinėmis puodynėmis, kalvių ir kitų meistrų dirbiniais ir buvo prekiaujama Kaziuko mugėje, kuri iki 1901 m. vykdavo Katedros aikštėje.

J. Baltakio nuotr.